1914 metais Londono visuomenė svetingai sutiko žinomos Vakarų rašytojos Elzos Barker Gyvo mirusiojo laiškus. Nemažesnio susidomėjimo jie susilaukė ir JAV. Vieni skaitytojai šiuos laiškus laikė tikrais pranešimais iš Anapilio, kiti – literatūrine autorės išmone, paįvairinta psichologinių niuansų. Kadangi mes neįpratę gauti žinių iš anapus, todėl ir XXI amžiaus pradžioje ši į lietuvių kalbą išversta knyga gali sudominti skaitytojus ezoterinėmis žiniomis apie fizinėmis akimis neregimą dangiškąjį gyvenimą.

ĮŽANGA

Mirties baimė yra vienas iš pačių skaudžiausių Vakarų šalyse žmonių patiriamų išgyvenimų. Jo priežastis – nežinojimas, kas mūsų laukia anapus kapo duobės. Šios kankinančios baimės nėra Rytuose. Ten mirtis suprantama kaip laikina būsena, kurią pakeičia naujas gyvenimas Žemėje, todėl neiškyla nežinios praraja, atsiverianti europiečio sąmonėje, vos tik jis pradeda galvoti apie neišvengiamą mirtį.

Vadinasi, mirties baimė nėra neišvengiamybė, ji tėra tik susiformavusios pasaulėžiūros pasekmė. Tai patvirtina ir priešmirtiniai religingų žmonių išgyvenimai. Tie, kurie giliai tiki Dievą, tiki Jo palaima, nebijo mirties. Tačiau tokių žmonių nedaug. Dauguma nori ne tik tikėti, bet ir žinoti.

O ar įmanoma sužinoti, ką žmogus jaučia po mirties? Tokių patvirtinimų atsiranda vis daugiau, todėl ir taip mąstančių žmonių vis daugėja. tai teikia vilties, kad mirties baimė, kaip ir kiekvienas kitas nemokšiškumas, bus nugalėta …