Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.
Šioje knygoje dvasinis mokytojas ir filosofas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba su savo mokiniais ir sekėjais apie dvi žmogaus prigimtis – žemesniąją, kurią mes paveldėjome iš gyvūnų pasaulio, ir aukštesniąją, kurią kaip dangiškąjį palikimą mums dovanojo Viešpats. Pasak Omraamo Mikhaёlio Aïvanhovo, iš tikrųjų laimingi būsime tiek, kiek sugebėsime realizuoti dieviškąją prigimtį.
Visi žmonės gyvena vedami savo prigimties, tik svarbu žinoti, ar tai gyvuliškoji, ar dieviškoji prigimtis. Deja, dauguma ištikimai ir nuoširdžiai tarnauja gyvuliškajai prigimčiai. O, koks sudėtingas tampa šių žmonių gyvenimas, kai vieną dieną pavyksta juos įtikinti, kad yra ir kita prigimtis ir kad būtent ją dera puoselėti.
Deja, žmonės nelinkę analizuoti savo poelgių. Jie valgo, geria, linksminasi, tenkina fizinį kūną ir mano, kad to pakanka. Jie nepastebi savo sieloje tuštumos, nes tapatinasi su žemesniąja prigimtimi. Taip, jų fizinis kūnas būna patenkintas, galbūt jis sotus ramiai miega ir knarkia, bet žmonės iš esmės lieka alkani, nes jų aukštesnioji prigimtis negauna jokio maisto.
– Omraam Mikhaёl Aïvanhov
***
Ištrauka iš knygos
Visi žmonės gyvena vedami savo prigimties, tik svarbu žinoti, ar tai gyvuliškoji, ar dieviškoji prigimtis. Deja, dauguma ištikimai ir nuoširdžiai tarnauja gyvuliškajai prigimčiai. O, koks sudėtingas tampa šių žmonių gyvenimas, kai vieną dieną pavyksta juos įtikinti, kad yra ir kita prigimtis ir kad būtent ją dera puoselėti! Taip, tai būtina – ką šimtmečiais statė mūsų protėviai, buvo nuostabu ir stebuklinga, bet atėjo metas, kai jų statinys paseno, sutrūnijo ir gali bet kada subyrėti. Nugriaukime viską ir statykime iš naujo. Pasikeitė sąlygos, ir tai, kas buvo puiku, dabar mums nebetinka. Žinoma, kai kuriuos elementus verta išsaugoti ir panaudoti iš naujo, kaip kartais panaudojame senas nugriuvusio namo sijas ar geležines konstrukcijas. Bet pirmiau reikia viską nugriauti.
Jėzus pasakė: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn 12,25) Taip, turime numirti, kad gyventume[1]. Turi numirti žemesnioji prigimtis, kad atgimtų aukštesnioji. Grūdas miršta žemėje ir paskui vėl sudygsta. Jei jis nemiršta, jeigu ir toliau beprasmiškai guli palėpėje – o tai irgi yra tam tikra mirties forma – jis negyvens, tai yra neduos vaisių. Taip ir žmogus, jei suvoks pasaulį po senovei, nebus gyvas, nes tikrajam gyvenimui reikia kitų, naujų ir stebuklingų, formų. Juk nemanote, kad Jėzus norėjo mūsų mirties, tiesa? Ne. „Prarasti gyvybę“, vadinasi, pakeisti formas, įpročius, mąstymo būdą. Juk Jėzus sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ (Jn 11,25) Jis norėjo, kad mes irgi būtume gyvenimas. Todėl telieka vienintelis kelias: leisti numirti savo žemesniajai prigimčiai, kad atgimtų dieviškoji.
Žemesnioji prigimtis yra aukštesniosios prigimties atspindys
Žmonės tūkstančius metų tyrinėja psichinį pasaulį, idant pažintų savo vidų ir veiksmų motyvus. Kad būtų lengviau tą daryti, jie suskirstė žmogaus esybę į atskiras sritis. Vieni žmogų padalijo į dvi dalis (dvasia ir materija, vyriškasis ir moteriškasis pradai, pozityvas ir negatyvas, dangus ir žemė, gėris ir blogis). Kiti – į tris (mintis, jausmas ir valia, o krikščionių teologijoje tai yra dvasia, siela ir kūnas). Alchemikai išskiria keturias žmogaus sritis pagal keturis elementus – tai yra žemė, vanduo, oras ir ugnis. Astrologai žmogų dalija į 12 dalių pagal 12 žvaigždynų. Hinduistai ir teosofai aptiko septynis kūnus: fizinį, eterinį, astralinį, mentalinį, kauzalinį, budhinį ir atminį. Kabalistai žmogų dalija į tris, keturias, devynias ar dešimt dalių. Na, o kai kuriems žmogus yra nedaloma visuma. Visi skirstymai yra teisingi, o skiriasi todėl, kad jie priklauso nuo skirstytojo požiūrio taško.
Paprastumo dėlei tarkime, kad žmogus yra tobula vienybė, turinti du polius, tai yra pasireiškianti dviem kryptimis, dviem skirtingais aspektais. Tie aspektai yra dvi žmogaus prigimtys: žemesnioji ir aukštesnioji ir jos abi pasižymi tomis pačiomis galimybėmis galvoti, jausti ir veikti, tačiau daro visa tai priešingomis kryptimis. Aš tas prigimtis dar vadinu asmenybe ir individualybe.
Būtina suprasti, kad žemesnioji prigimtis (asmenybė), nors ir kitokia nei aukštesnioji (individualybė), irgi kilusi iš Dvasios, kuri yra visa ko pradžia – štai kokia tiesa, kurios nedera pamiršti. Kai Dvasia nori pasireikšti pasaulyje, jai reikia rasti atitinkamą tarpininką, kuris būtų prisitaikęs prie tos materialios aplinkos. Šie tarpininkai yra žmogaus kūnai – nuo subtiliausio iki tankiausio. Aukštesnioji mūsų prigimtis (individualybė) reiškiasi per atminį, budhinį ir kauzalinį kūnus. O žemesnioji prigimtis – per mentalinį, astralinį ir fizinį kūnus. Žemesniosios prigimties fizinis, astralinis (jausmai) ir mentalinis (mintys) kūnai atitinka aukštesniosios prigimties atminį, budhinį ir kauzalinį kūnus. Kitaip sakant, žemesnioji prigimtis atspindi aukštesniąją prigimtį.
[1] Žr. „Dievo sūnūs ir dukterys“, Izvoro raštų rinkinys Nr. 240, 5 sk.
Galbūt paprieštarausite ir tarsite: „Bet jeigu asmenybė yra individualybės atspindys, kodėl ji tokia ribota, silpna, akla ir daro tiek klaidų?“ Aš jums atsakysiu, kad dieviškoji individualybė gyvena Danguje, mėgaujasi laisve, šviesa, laime ir ramybe, tačiau ji negali pasireikšti tankiausiuose materijos sluoksniuose kitaip, nei jai tai leidžia trys žemesnieji kūnai (asmenybė). Čia, žemai, žmogų matome silpną, piktą nemokšą, o viršuje jis yra esybė, pasižyminti žiniomis, meile ir galia. Štai kodėl tas pats žmogus apačioje ribotas, o viršuje – turtingas ir tobulas.[1]
Įšventintųjų mokymas teigia, kad žmogus yra gerokai turtingesnis ir sudėtingesnis, nei mums atrodo, kai žvelgiame į jo materialią išraišką. Tuo šis mokymas taip skiriasi nuo oficialaus mokslo, kuris teigia štai ką: „Mes gerai pažįstame žmogų, žinome, į kiek dalių galima jį suskirstyti, kokie yra jo organai ir ląstelės, kokios cheminės medžiagos – mes viską identifikavome ir pavadinome. Štai žmogus toks, koks jis yra!“ O Įšventintieji net tik atskleidžia, kad žmogus, be fizinio, turi ir kitus kūnus, bet ir aiškina šių kūnų funkcijas bei prigimtį.
Individualybė dabar negali visiškai atsiskleisti tankiuosiuose asmenybės sluoksniuose, net jei ir nori tai padaryti. Reiks dar daug laiko, daug šimtų ir tūkstančių metų pratybų ir studijų, reikės patirties, kol pagaliau asmenybę sudarantys kūnai taps teigiamų individualybės savybių ir dorybių išraiška. Tačiau tą dieną, kai tai nutiks, mentalinis kūnas taps toks subtilus ir skvarbus, kad ims suprasti dieviškąją išmintį, astralinis kūnas pajus kilniausius ir nesavanaudiškus jausmus, o fizinis kūnas įgaus visišką laisvę nekliudomai veikti ir judėti.
Kadangi tarp abiejų žmogaus prigimčių tikros ribos nėra, individualybė nuolat siekia daryti asmenybei teigiamą įtaką, tačiau asmenybė spyriojasi, nori išlikti laisva ir nepriklausoma, todėl retai paklūsta impulsams, sklindantiems iš viršaus. Ji priešinasi individualybei, nors kaip tik individualybė teikia asmenybei gyvybingumo ir ją maitina. Bet būna ir taip, kad žmogus labai stengiasi ir dirba – tada individualybei pavyksta pagaliau prasibrauti į asmenybę ir ją sutramdyti, individualybė ima jai vadovauti. Ši nuolankiai paklūsta ir susivienija su individualybe, tarsi susilieja su ja. Tai tikrosios jungtuvės, tikroji meilė. Štai ką reiškia Įšventintųjų posakis „sujungti du galus“. Viename gale yra asmenybė, ji triguba (kadangi turi tris kūnus, kaip sakiau) lyg pragaro vartus saugantis trigalvis šuo Cerberis, o kitame gale yra mūsų individualybė, mūsų dieviškosios prigimties trejybė.
Vieną dieną šis susiliejimas, ši sąjunga, šios trokštamos jungtuvės turi įvykti… tačiau kada? Sunku pasakyti, kiekvienas tą patirs savu laiku. Tačiau belaukdamas mokinys privalo nepaisyti įvairių peripetijų bei gyvenimo sukrėtimų ir pajungti asmenybę dieviškajai valiai, esančiai aukščiau už jį, individualybei, kad galėtų būti klusnus šios aukštesniosios jėgos įrankis. Toks yra Įšventintųjų mokslo tikslas.
* Žr. „Psichinis žmogaus gyvenimas: elementai ir struktūros“, Izvoro raštų rinkinys Nr. 222, 13 sk.
