VIRUSAS

Aštuntoji Loretos Stonkutės knyga „Virusas“ savo gyvenimą gyvena tik elektroninėje erdvėje. Šis romanas turi sąsajų su kitomis šios autorės grožinėmis knygomis, bet skaityti jį galima kaip atskirą kūrinį. Pagrindinė tema – tikėjimas. Yra tiek daug įvairių jo formų: paviršutiniškas, stereotipinis, apsimestinis, fanatiškas, formalus… O kas yra TIKRAS tikėjimas? Tas, kuris nuskaidrina gyvenimą, kuris teikia vilties, kuris gydo, kuris sutaiko su savimi, pasauliu ir svarbiausia – artimaisiais… Romano veikėjų kelias į tikrąjį tikėjimą labai skirtingas, lydimas asmeninių patirčių, vedantis prie savito ir niekieno nepakartosimo santykio su Savo Dievu. Knyga valo ir grynina sąmonę, nuskaidrina ir teikia pasitikėjimo asmenine patirtimi.

- Man jos reikia. – telefonu savo sekretorei aiškino garsus anglų režisierius. – Ji mane tiesiog apsėdo... Aš turiu pagal jos knygą pastatyti filmą apie Jėzų.

- Bet Maiklai... Ši tema jau tiek kartų gvildenta, kad kažką naujo parodyti jau turbūt net nebeįmanoma. O pačios autorės leidimo galim ir negauti. Kol šis apsėdimas dar šviežias, įstengsi jo atsikratyti. Perskaityk kokį kitą scenarijų ar knygą. Esu įsitikinusi, kad apims kitas apsėdimas.

Lengvesnis ir ne toks rizikingas.

- Eva, žinau, kad visada esi geriausia mano patarėja, bet šį kartą man tikrai reikia to, ko tavęs prašau. Surask ją, iškask iš po žemių. Šį kartą ženklai yra tokie stiprūs, kad negaliu jų nepaisyti.

Ragelyje Maiklas girdėjo gilų pašnekovės atodūsį, kuris reiškė, kad jo ištikima draugė ir didžiausia pagalbininkė nusileido ir padarys, ko yra prašoma, net jei pačios širdis tam ir priešinsis.

- Gerai, Maiklai, pasistengsiu gauti kokį nors jos kontaktą...

- O tu pati skaitei? – pasitikslino režisierius.

- Ne, šitos dar neskaičiau. Visi jos bestseleriai puikūs, tikiu, kad verta statyti filmą, bet ar tikrai pasirinkai teisingai? Gal kokia šiuolaikiškesnė tema būtų paklausesnė?

- Paskaityk, Eva. Tu suprasi. Kas gali būti aktualiau? Ir paskubėk. Bijau, kad mes būsime ne vieninteliai, norintys gauti teisę į ekranizaciją...

- Gerai. Pažadu šiandien pat įsigyti tą knygą.

- Ir šiandien pat pradėk ieškoti autorės.

- O tai bus tikra problema... Maiklai, tu juk žinai, kad ji slepiasi. Nėra nė vieno jos interviu, nė vienos jos nuotraukos... Jokio internetinio puslapio. Gal toks slaptumas yra reklaminis triukas? Tai intriguoja žmones, todėl jie geriau perka jos knygas? Kaip manai?

- Sunku būtų patikėti. Jaučiu, kad yra kažkokia kita priežastis. Nemanau, kad jos knygoms reikia reklamos. Greičiau patikėčiau, kad ši moteris vertina privatumą, kurio garsenybės netenka. Foto aparatų blykstės, autografų kolekcionieriai persekioja, net medžioja. Visur. Nepasislėpsi, neatsipalaiduosi... Pati žinai.

- Na bet nors laikraščiams galėtų duoti interviu, bent internetu. O dabar visiškai nieko.  Vienintelė žiniasklaidos naujiena apie ją – jokių žinių. Kas ji, kiek jai metų, kaip atrodo, kokia šeimyninė padėtis... Gal ji net iš kokio kalėjimo savo kūrinius siunčia leidyklai...

- Tikrai ne iš kalėjimo, nesijaudink. Čia ne tokio tipo sąmonė... Čia kažkas kito. Greičiau sakyčiau, kad ji gyvena kur nors labai tyroje gamtoje, vienumoje. Greičiausiai, kokia atsiskyrėlė. Turtinga atsiskyrėlė...

- Turėtų būti... – nusijuokė Eva. – Toks pasisekimas! Geri pinigai. Jei ir rasiu ją, nebijai, kad ji pareikalaus nežmoniškos sumos už ekranizacijos teisę?

- Esu pasiruošęs sumokėti, kiek tik ji paprašys.

- Bet, Maiklai, tu man duodi per daug sudėtingą užduotį. Prisimink, kaip kiti režisieriai bandė ją surasti norėdami pastatyti filmus pagal pirmąsias jos knygas. Jie autorės paprasčiausiai nerado. O jos leidykla dievagojosi, kad net iš jų pačių niekas niekada rašytojos gyvos nematė. Viską derina tik internetu.

- Vadinasi jos ieškoti ir reikia internetu. Kai ką visgi apie ją žinom...

- Ką? – nustebo Eva.

- Ji rašo lietuviškai, vadinasi yra lietuvė. Ir ji naudojasi internetu. Reikia gauti jos elektroninio pašto adresą. Parašysime jai.

- Taip, kiti režisieriai tai jau išbandė. Leidykloje kažkas pardavė jos elektroninį adresą už gerus pinigus, bet ji nei vienam neatsakė.

- Gal ji nemoka angliškai... Parašysime jai lietuviškai. – nusijuokė Maiklas.

- Manai, kad kiti režisieriai to nebandė? Juk nebūtų tokie kvaili... Manau, kad ji gavo laiškus, bet paprasčiausiai neatsakė į juos.

- Klausyk, man kažkas skambina kita linija. Turiu atsiliepti. O tu užsiimk tuo reikalu. Kai tik ką turėsi, skambink.

- Gerai. Iki. – dar ištarė Eva, bet šių žodžių Maiklas jau nebegirdėjo, atsijungė.