VIENO SAPNO ISTORIJA [romanas]

Maša Muftijeva, MVU docentė, vis sapnuoja aiškius pranašiškus sapnus. Ji kol kas jų vyksmo nesupranta. Po labai intensyvios vizijos Berlyne, ji išgelbėja rusų slaptojo agento gyvybę. Ji prieina kryžkelę, naujas gyvenimas, kupinas nuotykių ir pavojų, bet ir naujų draugų, kurie tokie kitoniški nei jos kolegos, prasideda. Apsisprendusi priimti nauja, ji susiduria su sudėtingu klausimu: Kaip padėti savo naujiems draugams, kurie žūsta jos vizijose. Vienintelis galimas atsakymas baugina: Ji pati turi imtis rizikingo reikalo...

"Vieno sapno istorija" - tai Naujojo amžiaus stiliumi parašytas kūrinys, kuris, kaip ir šis Vakarų kultūros socialinis ir dvasinis judėjimas, siekia Universaliosios Tiesos ir aukščiausios žmogiškojo potencialo saviraiškos. Romane pasakojama apie paprastus žmones, naudojančius ekstrasensinius gebėjimus savo kasdieninėms problemoms spręsti.

Ką darytum susapnavęs, kad būtinai turi atsirasti tam tikroje Berlyno gatvėje, nors jau vėluoji į lėktuvo reisą namo? Arba jeigu reginio metu išvystum, kad dėl svarbios informacijos susigrūmus profesionaliems specialiųjų tarnybų agentams be tavo įsikišimo žus žmogus?

"Aš susitvarkysiu. Aš juk ne viena, - pagalvojo Maša. - Juk čia su manimi - mano nauji draugai, o anapus - seniai mirę mano mylimi artimieji. Jie man padės."

Romanas 2011 m. išleistas Vokietijoje vokiečių kalba.

***

 Ištrauka iš romano

I

Palaimingą birželio antrosios ryto tylą sudrumstė šaižus žadintuvo garsas. Marija Muftijeva, kurią visi vadino tiesiog Maša, jį girdėjo, bet automatiškai išjungė. Ji sapnavo įdomų sapną ir niekaip negalėjo jo nutraukti nebaigusi išgyventi įvykių iki galo. Maša šuoliavo ant žirgo su kažkokiu svarbiu ryšuliu, lyg knyga ar rankraščiu, kurį turėjo saugiai perduoti pilyje nekantriai laukusiems draugams. Ryškios spalvos, intensyvūs vasaros kvapai, jos pačios apranga ir merginą supusi atmosfera žadino jausmą, kad tai – viduramžių Ispanija... Ji vis jojo, ragino žirgą, lenkdama pavienius keleivius, arklių traukiamus šieno prikrautus vežimus, nedideles gyvenvietes, žirgą ilgai besivejančius skalambijančius kaimiečių šunis... Štai, ir pilis. Lėtai atsiveria sunkūs vartai, ji įjoja į erdvų akmenimis grįstą kiemą ir nušoka nuo suplukusio žirgo. Prie jos prieina odiniais rūbais dėvintis aukštas vyras. Jo akyse – susirūpinimas. Maša tylėdama perduoda jam nedidelį šiurkščios drobės ryšulį. „Užduotį atlikau“, - atsidūsta ji pati sau ir iš nuovargio prisėda čia pat, ant šiukšlino grindinio. Aplink – balsų šurmulys, pirmyn atgal zuja žmonės, bet tai jos jau nedomina...

Staiga Maša kniostelėjo iš sapno atsiminusi, jog šiandien – pirmadienis, o ji vakariniu reisu su kolege Olga skrenda į Berlyną, tarptautinę lingvistikos konferenciją. Laikrodis rodė pusę aštuntos.

„Kad juos kur galai, vėl vėluosiu ir vėl gausiu pylos nuo šefo! O dar daiktus susidėti reikia.“ Iš vakaro negalėjo ilgai užmigti. Visada taip būna prieš kelionę – ilgai neįmanoma nuraminti įsiaudrinusių minčių, o kitą dieną kenčia galva. „Kodėl sapnavau Ispaniją, jeigu vykstu į Vokietiją?“ – keldamasi iš lovos mėgino analizuoti ryškųjį reginį mergina. Visgi teko susitelkti į realybę ir apmąstymus palikti vėlesniam laikui.

Maša sutrumpino kasrytinės ruošos programą iki pusvalandžio ir iš anksto išsikvietė telefonu taksi. Tai buvo vienintelė viltis išvengti Maskvos valstybinio universiteto bendrosios ir istorinės lyginamosios kalbotyros katedros vedėjo, pedantiškojo Aleksandro Timofejevičiaus pamokymų apie discipliną, organizuotumą ir valios jėgą, be kurių joks mokslininkas negali tikėtis pasiekti rimtų darbo rezultatų. Kietai sučiauptos senojo Timofejevičiaus lūpos ir kaltinantis žvilgsnis, kuriuo ją kaskart perverdavo prieš pradėdamas barti, erzino Mašą labiau nei lėtai, pabrėžtinai taisyklinga tarme tariami pamokymai.

Lovą ji paliko neklotą – trečiadienį vėlai vakare, pavargusiai grįžus iš komandiruotės, bus malonu iš karto į ją įsirangyti. Vikriai nusiprausė po dušu, neleisdama sau pasimėgauti gaivia vandens srove, paskubomis sušukavo vešlius ilgus kaštoninius plaukus, nusprendė pasidažyti darbe, tualete. Į kompaktišką kelioninį lagaminą įsimetė tradicinę konferencijų aprangą – smėlio spalvos klasikinio kirpimo kostiumėlį ir plonos medžiagos baltą palaidinę, patogias šlepetes, dantų pastą bei šepetėlį ir veido kremą. Maša buvo įpratusi kelionėse gyventi spartietiškai – tai padėdavo išvengti nemėgstamiausios išvykų dalies – daiktų sudėjimo į lagaminą, išėmimo iš jo ir sunkaus svorio tąsymo.

Besirengdama tamsiai rudos spalvos laisvo kritimo plačiomis lininėmis kelnėmis bei šokolado ir samanų spalvų nertinį, nugėrė kelis gurkšnius stiprios kavos be cukraus. Beveik visi Mašos rūbai buvo įvairių rudų atspalvių. Tai buvo jos mėgstamiausia spalva, kuri puikiai derėjo prie plaukų, žaliai rudų akių ir tamsios odos.

„Kas dar? Kad tik ko nepamirščiau“, - Maša stengėsi pažadinti savo protą iš rytinio stingulio. Intensyvaus sapno realybė vis dar smelkėsi, traukė į save dėmesį ir trukdė suvokti buitį. Patikrino rankinę – pasas, kosmetikos krepšelis, piniginė su eurais, mobiliojo ryšio telefonas, trys rašikliai, užrašų knygelė, atmintukas su skaitomo pranešimo tema...

Suskambo telefonas: taksi laukė.

„Dar turiu pasirūpinti savo darželiu“, - prisiminė Maša.

Iš mažo plastikinio šokoladinės spalvos laistytuvo palaistė virtuvėje ant palangės auginamas petražoles, pipirnę, raudonėlį, krapus ir ant spintelės viršaus įkurdintą puikiai vešintį papartį.

„Viskas, bėgu. Neliūdėkite be manęs“, - Maša peržvelgė augalus, baldus, savo asmeninius daiktus ir visiems jiems mintyse nusišypsojo. Tuomet veržliai stvėrė rankinę, lagaminą, paskutinę akimirką apsisprendė pasiimti ir odinį švarkelį, jeigu orų prognozė pasirodytų buvusi netiksli, užrakino savo vieno kambario buto duris ir nubėgo laiptais į kiemą.

* * *

Kai uždususi įžengė į katedros dėstytojų kambarį, buvo pusė dešimtos. Ji susigūžė laukdama priekaištingų vedėjo žodžių. Nustebo, radusi visiškai nedarbinę atmosferą. Vyresnioji katedros dėstytoja Svetlana Ivanovna, apsitempusi savo putlų kūną plona balta berankove trikotažo suknele, ramiai, nesislėpdama pudravo veidą. Artėjantis prie pensinio amžiaus orusis docentas Kirilas Nikolajevičius, žymus indoeuropiečių fonetikos specialistas, imituodamas rimtai dirbantį, naršė internetinius sporto naujienų puslapius. Jaunutė referentė Jelena, nepaisydama akivaizdžiai abejingų klausytojų, jausmingai pasakojo naujausius universiteto gandus. Vienintelė tikrai užsiėmusi buvo Mašos draugė Olga. Ji karštligiškai taisė savo rytdienos pranešimo medžiagą ir nematė bei negirdėjo nieko aplink.

- Sveiki, - eidama prie savo darbo stalo pasisveikino Maša. – Iš kur toks laisvės dvelksmas ankstyvą pirmadienio rytą?

- Aleksandras Timofejevičius tik ką skambino, kad susirgo, - paaiškino Jelena. – Peršalo savaitgalį sodyboje. Juk buvo labai vėjuota. Aš ir pati per plonai apsirengiau šeštadienį eidama į teatrą, nes buvo žadėtas šiltas vakaras, ir taip pat jaučiu, kad peršti gerklę ir turbūt kyla temperatūra...

Maša toliau nesiklausė. „Yra žemėje nors kruopelė teisybės, - patenkinta atsiduso ji. – Būčiau žinojusi, būčiau iki pietų miegojusi...“

- O tave prašė užeiti į dekanatą, - tęsė Jelena, taip ir nesulaukusi deramos užuojautos. – Nepasirašei komandiruotės įsakyme.

- Gerai, nueisiu, - tarstelėjo Maša.

Neskubėdama įsitaisė prie savo darbo stalo, įsijungė kompiuterį, peržvelgė asmeninį elektroninį paštą, naujienų tinklalapius. Po to, sekdama Svetlanos pavyzdžiu, atliko rytinį makiažą. Priekabiai nužvelgė veidą veidrodyje ir liko patenkinta.

- Dabar jau galiu rodytis žmonėse nebijodama, kad jie manęs nepažins.

Vos išėjusi iš katedros, koridoriuje ties posūkiu netikėtai susidūrė su elegantiškai apsirengusiu, skoningai pasikvėpinusiu vidutinio ūgio šviesiaplaukiu jaunuoliu aukšta kakta ir įkypomis kaip katės pilkomis akimis. Širdis šoktelėjo krūtinėje: Fiodoras, itin gabus ir daug žadantis germanų filologijos katedros dėstytojas. Praėjo mėnuo, kaip jie nutraukė metus trukusius gana rimtus tarpusavio santykius, bet kiekvienas susitikimas, kurių, dirbdami tame pačiame fakultete, negali išvengti, išmuša Mašą iš vėžių.

- Atsargiau, kur leki, kaip akis pametus, - burbtelėjo Fiodoras ir iš įpročio vertinančiai nužvelgė ją. - Gražiai atrodai. Kaip laikaisi?

Matėsi, kad jam irgi nejauku, pokalbį palaiko iš mandagumo, o iš tikrųjų trokšta kuo greičiau pasišalinti.

- Puikiai, o tu? – tęsė neišvengiamą socialinį žaidimą Maša.

- Gerai. Na, tai iki, - ir Fiodoras spėriai nužingsniavo laiptų link, tarsi norėdamas kuo greičiau nuo jos nutolti.

Gera Mašos nuotaika dingo. Visgi nelemta šiandien pasimėgauti gyvenimu. Kelionės diena ir taip išmuša iš kasdienybės ritmo, o čia dar papildomas emocinis krūvis. Gal ir gerai, kad sutiko Fiodorą. Mintys apie jį, vėl atsinaujinusi savigrauža, ar ji iš savo pusės tikrai padarė viską, kad jie neišsiskirtų, padės mažiau nervintis dėl laukiančio savo mokslo darbo temos pristatymo tarptautinėje konferencijoje. Maša jau buvo dalyvavusi keliose panašiose konferencijose – Romoje, Oksforde, Peterburge – ir kiekvieną kartą stipriai jaudindavosi. Atrodo, kad Olga jaučiasi taip pat, nuramino save Maša. Kai matai, jog ir kiti toje pačioje situacijoje jaučiasi panašiai, tuomet tampa lengviau. Nesijauti išskirtinis ar mažiau susitvardantis. Bepigu garbaus amžiaus Aleksandrui Timofejevičiui mokyti disciplinos ir pasitikėjimo savimi – jis jau seniai pripažintas sanskritologas ir jam nė motais jo kritikų pastabos. O Mašą kiekvienas oponento argumentas, kuriam ji neranda tinkamo atsakymo, suerzina, verčia karščiuotis. Po to ji dar ilgai diskutuoja su juo mintyse, kol pajėgia jam deramai atsakyti. Tos vidinės diskusijos kartais taip išvargina, kad tenka valios pastangomis protą perjungti į kitą minčių bangą kaip įkyrią laidą transliuojantį televizorių.

Beveik neprisimindama kaip, paskendusi sumišusiose emocijose, Maša automatiškai užėjo į dekanatą, pasirašė komandiruotės įsakymo dokumente ir grįžo į katedrą. Olga vis dar meditavo prie pranešimo teksto, įbedusi sustingusį žvilgsnį į kompiuterio ekraną, linguodama į šonus ir kažką niurnėdama sau po nosimi.

- Olga, už valandos turime važiuoti, - visai be reikalo priminė jai Maša.

- Žinau, - burbtelėjo ta. – Kilo pora minčių galimiems oponentų argumentams atremti. Tuoj baigsiu.