Įkvėpimo leidykla visiems
Jėzus davė savo mokiniams maldą, kurią nuo to karto kartoja visi krikščionys ir kuri vadinama Tėve mūsų, arba Viešpaties malda. Į šią maldą jis sudėjo labai seną mokymą, egzistavusį dar gerokai prieš jį, ir kurią jis perėmė iš tradicijos; bet taip ją suglaudė, suspaudė, kad sunku suvokti visą jos gelmę.
Įšventintasis elgiasi kaip gamta. Pažiūrėkite: visą medį su šaknimis, kamienu, šakomis, lapais, žiedais ir vaisiais gamtai pavyksta puikiai, meistriškai sutraukti viename mažame riešute, mažame grūdelyje, sėkloje. Visas šis stebuklas, kuriuo yra medis su savo galimybėmis vesti vaisius, ilgai gyventi ir atsispirti blogiems orams, visa tai slypi sėkloje, kuri pasėjama į žemę. Taigi Jėzus padarė tą patį: visą savo turėtą mokymą panoro suglausti Tėve mūsų maldoje, tikėdamasis, kad ją kartosiantys ir apmąstysiantys žmonės pasodins savo sieloje grūdą, laistys jį, saugos, puoselės, kad atrastų tą didžiulį Įšventintųjų Mokslo, kurį jis mums paliko, medį.
Visi krikščionys - katalikai, protestantai, ortodoksai - kartoja šią maldą, bet ne visada gerai suprasdami prasmę. Kai kuriems net atrodo, kad ji nėra turininga ar iškalbinga, nes tuo metu jie sukūrė įspūdingų, poetiškų, išbaigtų (nepabaigiamų!), kuriomis jie labai patenkinti. Bet kas iš tikrųjų jose yra? Nelabai kas. Taigi pasistenkime paanalizuoti, ką reiškia ši malda, nors ir neįmanoma visko pasakyti, tokia ji plati ir gili.
