Įkvėpimo leidykla visiems
Šioje knygoje rasite legendomis tapusius pasakojimus apie didžiuosius sufijų mokytojus, taip pat jų pačių sukurtas pamokančias istorijas. Greta yra pateikiamos biografijos, mokslininkų surinkti ir apibendrinti duomenys bei komentarai apie šių dvasinių vadovų gyvenimą. Skaitytojas ne tik susipažins su šventais tapusių mokytojų biografijomis, bet gaus įstabių dvasinių pamokų ir galimybę pakylėti savo dvasią.
Pasakojimas:
Paukščių suskridimas
Paukščiai troško turėti savo karalių, taigi paprašė išmintingojo kukučio, paukščio su vėduoklės formos skiautere, padėti jiems. Kukutis atsakęs, jog karalius, kurio jie ieško, yra vadinamas Simurgu (persiškai Trisdešimt Paukščių) ir gyvena pasislėpęs Kafo kalne. Norinčių pasiekti šį karalių laukia sunki ir pavojinga kelionė. Paukščiai pradėjo maldauti kukutį juos vesti. Kukutis sutiko ir ėmė paukščius mokyti, imdamas domėn kiekvieno iš jų būdą. Jis papasakojo, jog norintys pasiekti kalno viršūnę turės įveikti penkis slėnius ir dvi dykumas, o kai įveiks paskutiniąją dykumą, jie pateks į karaliaus rūmus.
Tie, kurių būdas buvo silpnas, kurie bijojo kelionės, puolė išsisukinėti. Savanaudė ir savimyla papūga pasakė, kad ji verčiau ieškos Šventojo Gralio. Povas, legendinis rojaus paukštis, sušuko susapnavęs, jog grįš į rojų, todėl nusprendęs kantriai laukti tos dienos. Žąsis pareiškė, jog jos gyvybė priklauso nuo vandens, tad ji žus, jei bus toli nuo jo. Didysis baublys teisinosi esą jam irgi negalima nukeliauti toli nuo jūros, nes jis labai myli vandenį, todėl, nors ir tupi pakrantėje metų metus, nedrįsta išgerti netgi gurkšnelio, idant jūra nenusektų. Naktinė pelėda tvirtino, kad ji verčiau pasiliks ir plėšikaus griuvėsiuose, tikėdamasi vieną dieną atrasti lobį. Lakštingala tarė, jog jai nėra poreikio keliauti, nes ji įsimylėjusi rožę ir šios meilės užtenka; jai atsivėrusios paslaptys, nepasiekiamos jokiai kitai būtybei. Nuostabiu balsu ji uždainavo apie meilę:
Aš žinau meilės paslaptis. Visą naktį lieju savo meilės šauksmą. Mano verksmas įkvepia paslaptingus fleitos garsus, aš esu ta, kuri suvirpina rožę ir sujaudina įsimylėjėlių širdis. Aš mokau paslapčių savo liūdnomis gaidomis ir visi mane išgirdę paskęsta džiugesy. Niekas nežino mano paslapčių, tik vienintelė rožė. Aš pamiršau save ir negalvoju apie nieką tik apie rožę. Keliauti pas Simurgą - tai ne man. Lakštingalai pakanka meilės rožei!
Kukutis, kuris kantriai klausėsi, atsakė lakštingalai:
Tave užvaldė daiktų pavidalai ir gundymo malonumai. Meilė rožei suleido spyglius į tavo širdį. Kad ir koks didis rožės grožis, jis pranyks po kelių dienų, o meilė laikiniems dalykams kelia pasibjaurėjimą Tobulajam. Jeigu rožė nusišypso tau, tai tik norėdama paskandinti tave liūdesyje, ji juokiasi iš tavęs kiekvieną pavasarį. Atsižadėk rožės ir raudonos jos spalvos.
Ką Ataras nori pasakyti šiuo dialogu? Mes, žmonės, trokštame pasiekti tobulybę, bet labai dažnai sustojame vos prie jos priartėję. Tai ypač pasakytina apie žengusiuosius dvasios ugdymo keliu: daugelis taip susižavi pirmosiomis prabudimo pakopomis, kad supainioja jas su visišku nušvitimu. Ataras perspėja mus apie tokius pavojus - mes neturime painioti tariamos meilės su meile Tikrajam. Štai kodėl lakštingala privalo nutraukti apgaulingus saitus su rože ir siekti amžinojo Mylimojo.
Kukutis pasakoja kitiems paukščiams nuostabias pasakas apie tuos, kurie atliko šią pavojingą kelionę. Tokios alegorijos (kaip pasakojime apie lakštingalą), randamos kiekvienoje Ataro pasakoje, skatina skaitytoją mąstyti ir suprasti.
Matydamas paukščių dvejones kukutis pradeda pasakoti kitiems paukščiams nuostabias pasakas apie tuos, kurie atliko šią pavojingą kelionę
Kukučio pasakojimai įkvepia paukščius kelionei ir jie išskrenda pirmojo slėnio link. Deja, vos susidūrę su kliūtimis jie suvokia, kad kelias bus daug sunkesnis, nei atrodė. Kai kurie vėl bando išsisukinėti. Vienas tvirtina, jog kukutis yra nepakankamai išmintingas, kad juos vestų. Kitas skundžiasi, kad Šėtonas apsėdo jį ir todėl labai sunku judėti pirmyn. Dar kitas ima ilgėtis pinigų ir prabangaus gyvenimo malonumų.
Galų gale kukutis nusprendžia, kad vienintelis būdas papasakoti paukščiams apie kelionę - tai apibūdinti jiems septynis kelionės slėnius ir dykumas.
Pirmasis slėnis yra Ieškojimo slėnis. Čia nepailstamai ieškoma Tiesos, - apie jį pasakė kukutis. - Nuolat ieškoma tikrojo gyvenimo tikslo.
Tiktai atsidavęs keliautojas gali įveikti pirmąjį slėnį saugiai ir skristi antrojo - Meilės slėnio - link. Čia jis jaučia neribotą troškimą pamatyti Mylimąjį Karalių. Jo širdyje suliepsnoja meilės ugnis ir ima viską naikinti. Tai pavojingesnė vieta nei pirmasis slėnis, nes kelyje yra kliūtys, išbandančios jo meilę.
Tačiau ta pati meilė pastūmėja ieškotoją iš slėnio į aukštesniąją žemę, į trečiąjį, Pažinimo, slėnį. Kai jis įžengia į šią žemę, jo širdį nušviečia Tiesa. Čia patiriamas vidinis Mylimojo pažinimas.
Po to keliautojas tęsia kelionę į Išsilaisvinimo slėnį, kur liaujasi troškęs žemiškųjų turtų. Perėjusiam šį slėnį saitai su materialiuoju pasauliu neegzistuoja; išsivadavęs iš troškimų, dabar jis visiškai laisvas.
Kiekviena vieta, į kurią keliautojas patenka, yra pavojingesnė už ankstesniąją, ir turi būti tyrinėjama žingsnis po žingsnio, nes kiekvienoje glūdi savi išbandymai ir sunkumai. Tokiu būdu kiekvienas susidūrimas su nauja žeme - tai nauja patirtis.
Penktasis slėnis - tai Vienovės slėnis. Čia keliautojas patiria, jog visos būtybės yra iš esmės tokios pačios, kad įvairialypės idėjos, potyriai ir visa gyvybė iš tikrųjų išteka iš vieno Šaltinio.
Tuomet keliautojas atvyksta į Nustebimo dykumą. Dabar jis pradeda užmiršti savo paties ir visų kitų egzistavimą. Jis mato šviesą ne proto, o širdies akimis. Durys į dieviškąjį lobį, paslapčių paslaptį, yra atvertos. Šioje žemėje įprastinis intelektas daugiau neveikia. Kai čia keliautojo paklausia, kas ir koks jis yra, šis atsako: Aš nieko nežinau.
Galų gale prieinama Sunaikinimo ir Mirties dykuma. Šioje vietoje keliautojas, pagaliau suvokęs, kaip lašas susilieja su vandenynu, nuskęsta Vienovės su Mylimuoju bangose. Jis pasiekia savo kelionės tikslą ir suranda Karalių.
Iš kukučio pasakojimo sužinoję, kas jų laukia, paukščiai užsidegė tuojau pat tęsti savo kelionę. Kelyje kai kurie jų mirė nuo karščio, kai kurie nuskendo jūroje; kiti taip pavargo, kad toliau skristi negalėjo; vieną grupelę sumedžiojo laukiniai žvėrys, o dar kitus taip suglumino naujų žemių spindesys, kad jie sutriko ir atsiliko. Tiktai trisdešimt paukščių pasiekė savo tikslą - Kafo kalną.
Karaliaus rūmuose vartų sargas paukščius sutiko nemaloniai. Bet šie, jau matę ir šilta, ir šalta, mažai į tai tekreipė dėmesio. Pagaliau išėjo Karaliaus tarnas ir parodė paukščiams kelią į karališkąją menę. O paukščiai ten patekę dairėsi nustebę ir nesuprato, kas dedasi, nes užuot išvydę Simurgą, jie teregėjo... trisdešimt paukščių. Pagaliau jie suprato, jog Karalių atrado žiūrėdami į save ir kad ieškodami Karaliaus jie atrado patys save.
Praėjusieji septynis Meilės miestus apsivalo ir įžengę į Karaliaus rūmus atranda Karalių, atsispindintį jų širdies veidrodyje.
