SPONTANIŠKA EVOLIUCIJA

MŪSŲ ŠVIESI ATEITIS IR KAIP JĄ PASIEKTI

EVOLICIUJA DAR NESIBAIGĖ. UŽGIMSTA NAUJAS PASAULIS, KURIO PAMATAI BUS NE BAIMĖ IR KOVA, O MEILĖ. TĄ PASAULĮ MES KURIAME VISI DRAUGE!

Neseniai užgimė naujas mokslas, kuris griauna senus mitus ir perrašo civilizacijos istoriją. Tai mokslas, kuris pakeis mūsų likimus. Vienas jo kūrėjų yra novatoriškas biologas ir populiarus rašytojas dr. Briusas Liptonas (Bruce Lipton). Lietuvos skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su originaliu stiliumi parašyta jo knyga TIKĖJIMO BIOLOGIJA.

Knygą „Spontaniška evoliucija“ Briusas Liptonas parašė kartu su bendraautoriumi, politikos filosofu, apžvalgininku ir humoristu Stivu Bermanu (Steve Bhaerman). Esminė knygos idėja ta, kad varomoji evoliucijos jėga yra ne rūšių kova dėl išlikimo, o jų pastangos bendradarbiauti. Tačiau žmoniją kol kas valdo pasąmoninga programa, kuri skatina mus tarpusavyje kovoti ir varžytis – štai kokia yra šiandieninių pasaulinių krizių priežastis. Laimei, egzistuoja modelis, padėsiantis šias krizes įveikti. Šis modelis tiesiogine šių žodžių prasme esame mes patys – tai trilijonai mūsų kūnus sudarančių ląstelių. Jei žmonės išmoktų sutarti tarpusavyje taip, kaip tai daro ląstelės, daugumos šiandieninių pasaulio problemų neliktų!

 Tai knyga, kurios mes laukėme. Ji – tarsi žemėlapis. Parašyta originaliu moksliniu ir kartu humoristiniu stiliumi, „Spontaniška evoliucija“ padeda holistiškai pažvelgti į beužgimstantį naują pasaulį...

– Gregg Braden, knygos „Dieviškoji matrica“ autorius.

***

Ištrauka iš knygos

Neprošal prisiminti, ką apie pasaulio prigimtį mums sako kvantinė fizika: už kiekvienos dalelės slypi banga, sakanti dalelei, ką daryti. Animistai ir deistai suvokė, jog dvasia ir materija turi egzistuoti visiškoje darnoje. Dabar iššūkis tenka mums: privalome nenukrypti nė į vieną kraštutinumą ir sutelkti dėmesį į darną. Skamba tarsi reklama: dvasia ir materija, banga ir dalelė, tu ir aš, mes ir jie...

Pažiūrėkime, kaip atsirado gyvybė. Gyvybė užsimezgė absoliučioje pusiausvyroje, nuliniame taške, kur tiek energijos bangos, tiek ir materijos dalelės egzistavo visiškai nevaržomai. Iš Saulės sklindantį energija milijardus metų veikė materialiąją sferą – mūsų Motiną Žemę. Tai leido vykti fotosintezės procesui, kurio rezultatas buvo gyvybės atsiradimas. Taigi iš tiesų gyvybė užsimezgė tuomet, kai dangaus šviesa susiliejo su fizine Žemės materija. Ar įžvelgiate, kaip puikiai Amerikos indėnai animistai išmąstė Tėvo Dangaus ir Motinos Žemės koncepciją?

Visai panašiai spermatozoido ląstelė yra sukurta taip, kad tik perneštų genetinę informaciją. Todėl spermos funkcija yra kaip energijos bangos, kuri susijungia su materija, tai yra su motinos kiaušialąste.

Šiuo atžvilgiu spermos ląstelė yra panaši į šviesos spindulį, mat esminė spermatozoido funkcija yra pernešti genetinę informaciją. Galima sakyti, jog spermatozoido pernešama informacija susijungia su motinos kiaušialąstės materija visaip taip pat, kaip Saulės spinduliai įkvėpia gyvybę materijos dalelėms. Iš informacijos (spermatozoidas) ir materijos (kiaušialąstė) atsiranda nauja gyvybė – to negalima įžvelgti atskirai studijuojant vien informaciją arba vien materiją. Ar įmanoma, kad, pasiekę pusiausvyrą tarp dvasingumo ir materializmo, energijos ir materijos dalelių, vyriškumo ir moteriškumo, mes įstengsime sukurti naują žmoniją, tokią, kokios dar niekada nebuvo ir kokios mes negalime įsivaizduoti analizuodami tai, kokie esame dabar?

Galbūt mintis apie naują žmoniją kam nors atrodo kaip paika svajonė, bet ar turime iš ko rinktis? Mes spraudžiami į kampą, mūsų situacija tokia, kad galime arba evoliucionuoti, arba išnykti. Ką rinktumėtės jūs? Antroje knygos dalyje sužinosime, jog mūsų asmeniniai pasirinkimai turi kur kas daugiau įtakos mūsų tikrovei, negu iki šiol įsivaizdavome. Suprantama, jie taip pat gali turėti įtakos visos žmonijos likimui.

Skirtingai nuo mūsų deistų protėvių, turėjusių kovoti su kokiu nors išoriniu tironu, mums teks kovoti su savo pačių ydingais sąmoningais ir pasąmoningais įsitikinimais, su savo pačių iškreiptu žmogaus prigimties ir jo galimybių suvokimu, su gyvą formą įgaunančiais savo baimių vaisiais ir grėsmėmis, kurios jau apskritai nebeegzistuoja. Liūdna, kad esame valdomi nuotoliniu būdu – valdo mus praeityje gyvenusių žmonių įsitikinimai ir ribotumai, o mes to nė nepastebime!

Kai žmonės Indijoje pradeda dresuoti jauną drambliuką, vieną jo koją stipria virve pririša prie stulpo. Nesvarbu, kaip smarkiai ir atkakliai drambliukas traukia virvę – stulpas nė krust. Ir drambliukas susieja virvę su neįveikiama jėga. Kai drambliukas paauga, jis jau laisvai gali nutraukti virvę, tačiau vaikystėje įgytos programos jį laiko sukaustytą ir neleidžia jam realizuoti savo galimybių – drambliukas nė nebando išsilaisvinti.

Turėdami tai galvoje galėtume savęs paklausti: kokie pasakojimai, kokie ydingi įsitikinimai laiko mus supančiotus ir bejėgius, kas mums neleidžia atskleisti savo tikrųjų galimybių? Gal mus riboja tikėjimas prigimtine nuodėme, gal manome, kad visatos egzistencija neturi prasmės, o gal nepaisydami prisiimtų moralės normų slapta tikime, kad visada nugali stipriausias? Galbūt netgi patikėjome, jog be skurdo ir karo pasaulis tiesiog negalėtų egzistuoti?