ŠIRDIS

Lietuvių autorė Gabi Mundo savo pirmajame romane vaizduoja moters, kuri per sunkius išbandymus suranda savo laimę, gyvenimą.

Romanas prasideda mergaitės Gabi gimimu, kaip ji mažytė glaustosi prie ją auginusios prosenelės, kaip nesuprasdama, kad ši mirė, įlipa pas ją į karstą ir pradeda kalbėtis. Vėliau augdama ji labai sunkiai gauna viską ko nori. Viduje  ji trokšta vienokio gyvenimo, tačiau gauna visai kitokį. Pagrindinis klausimas, kurį ji sau užduoda, yra “kodėl”. Subrendusi Gabi patiria nuostabiausių potyrių, kurie pabudina meilę, sužino apie suskaldytą sielą, kuri gyvendama Žemėje nuolat ieško savo antros pusės. Tačiau meilei nebuvo lemta tapti realybe ir Gabi palūžta. Jai tenka sutelkti visas savo jėgas, kad išsaugoti gyvybę, o siekiant visaverčio gyvenimo tenka meilę, nukreiptą į žmones, atgręžti į save. Tai nuostabi istorija, bylojanti apie žmogaus vidines stiprybes, drąsą, meilę, apie tai, kaip galima pakilti iš pelenų ir puikiai gyventi. Tai pažintinis, pamokantis, psichologinis, filosofinis lietuvių autorės romanas, kurį galima priskirti prie sėkmės istorijų.

Daugiau: www.pokytis.eu

* * *

IŠTRAUKA IŠ KNYGOS

Gabi labai seniai bebuvo kvėpavimų praktikose, todėl vieną sekmadienį nusprendė nueiti pasiklausyti relaksacinės muzikos ir šio to pasimokyti. Įėjusi į salę pamatė itin sustambėjusią Geišą. O ši, išvydusi Gabi, iš karto klausiamai sužiuro į Adą: „Aš juk sakiau, kad jos čia nebūtų!” Bet Adas nieko negalėjo padaryti: Gabi juk jo valdovė, o dar ir moki klientė. Į kvėpavimo užsiėmimą atvažiavo ir Gabi sesė su vyru. Jiedu buvo dvasinė pora, taip pat labai sunkiai kuriantys bendrą gyvenimą, vis dėlto jie jau buvo susituokę, mėgavosi nuostabiausiu seksu ir buvo taip glaudžiai susiję, kad dažnai tą patį sapnuodavo, matydavo vizijose per kvėpavimo praktikas, arba papildydavo vienas kito regėjimus. Kai jie vienas kitą papildydami papasakojo savo vizijas, kuriose atsispindėjo nuostabios meilės elementai, Adas sugriežė dantis, pasuko galvą ir su širgėla iškošė:

- O, kaip aš jums pavydžiu!

- O kas tau trukdo? - ramiai paklausė Gabi.

Tegul „didysis guru“ pats sau atsako į šį klausimą ir galbūt tada ryšis ką nors keisti.

Gabi šio užsiėmimo metu jautėsi labai blogai. Ankstyvą rytą tekant saulei ji kilo į aukštą kalvą. Viskas atrodė kaip po karo: krūmokšniai išlaužyti, pilna supleišėjusių lentgalių ir nudriskusių rūbų, žolė ištrypta, oras atsidavė paraku ir krauju. Kalvos viršūnėje Gabi tikėjosi pamatyti tekančią saulę. Pakilus saulės diskas pamažu lindo iš už horizonto, apšviesdamas nuniokotą, atrodo, be gyvybės likusią žemę. Praskrido vienišas paklydęs paukštukas. Užlipusi ant kalvos Gabi nuleido galvą ir pamatė dauboje milžinišką klonį, pilną lavonų. Stebeilydama į lavonus, pastebėjo tarsi kažką sujudant. Gabi iš lėto pradėjo leistis į daubą. Parako ir kraujo kvapas darėsi vis aitresnis. Dauboje gulėjo šimtai lavonų, sulūžusių karo vežimų, storų medžių. Lipdama per lavonus Gabi nuskubėjo gelbėti žmogaus, kurį matė sujudant. Pagaliau rado. Jis tikrai buvo dar vos gyvas. Gabi paėmė sužeistąjį už rankų ir ėmė tempti paskui save. Ištempusi iš lavonų krūvos, paguldė nuošaliai ant sutryptos žolės. Atsisukusi pajuto, kad kažkur dar yra gyvybė, tarsi kažkas sujudėjo. Gabi pamatė geltoną kiaušinio formos švieselę, dydžio sulig žmogumi. Ji suprato, kad tai dar gyvas kitas žmogus, ir nuskubėjo švieselės link. Ištempusi šį pamatė dar kelias gelsvas švieseles. Pačiame daubos gale stovėjo sukaltas kryžius iš labai storo medžio, o ant jo buvo virvėmis pririštas vyras. Šis žiaurus vaizdas labai trikdė ir trukdė Gabi rinkti sužeistuosius iš lavonų krūvos. Ji nuskubėjo prie kryžiaus, susirado kirvį ir nukirto vyrui raiščius. Atsargiai paguldė nelaimėlį ant žemės, o šis pratarė: „Ačiū.“ Supratusi, kad jis dar gyvas, Gabi ištempė jį iš daubos ir paguldė šalia kitų sužeistųjų. Visą dieną Gabi tampė dar gyvus žmones iš lavonų daubos. Netekusi jėgų pajuto, kad kažkas jai padeda. Prie jos atsirado vyras, kurį Gabi buvo nukėlusi nuo kryžiaus. Dabar jie tampė dviese. Kai kurie žmonės buvo tvirtai įsikibę į aplūžusius kryžius ir nepaleisdavo šių net tempiami iš lavonų krūvos. Pavakary, kai Gabi jau buvo įsitikinusi, kad iš lavonų daubos išgelbėjo visus gyvus žmones, prisipylė į dubenį vandens ir pradėjo plauti sužeistiesiems žaizdas. Plovė ir tvarstė švaresnėmis drabužių skiautėmis iki pat išnaktų. Supratusi, kad sutvarstė paskutinį žmogų, Gabi pasviro dešinėn čia pat ant kraujais permirkusios žemės ir užsnūdo vis dar uosdama parako tvaiką. Jos draugas, padėjęs gelbėti sužeistuosius, atsistojo šalia kaip statula ir visą naktį taip išstovėjo, kol ji pabudo.

Po užsiėmimo Gabi atsikėlė visa išsekusi ir užtinusiu nuo ašarų veidu. Grįžusi iš tokios baisios vizijos salėje Gabi užuodė parako ir kraujo tvaiką, todėl nuėjusi į tualetą išsivėmė.