SENOLĖS PASAKOJIMAI

Protėvių išmintis. Pamokančios istorijos mažiems ir dideliems.

Senolės pasakojimai – tai nuostabios, gilios išminties kupinos istorijos, papasakotos prieš daugelį amžių. Senolė yra mūsų dvasioje glūdinčios amžinos ir nesenstančios išminties moteriškojo aspekto įasmeninimas. Leiskite jai kalbėti jūsų širdžiai ir sielai. Į šią knygą sudėtos Senolės istorijos padės išsilaisvinti iš pasenusio, ribojančio požiūrio į pasaulį ir pamatyti gyvenimo siūlomas neribotas galimybes.

IŠTRAUKA:
"Protėvių išminties pagrindas yra meilė. Jie moko atskleisti tikrąją savastį – tai, kas iš tiesų esate. Jūs esate nuostabios būtybės, sukurtos iš meilės, šviesos ir juoko. Esate beribiai, amžini, nemirtingi. Pasirinkote gyvenimą fiziniame kūne, kad įsikūniję prisimintumėte, kas iš tiesų esate, o tada galėtumėte mėgautis šia gražia planeta ir patirti ją visais savo pojūčiais.
Žmonija, kaip rūšis, tobulėja ir toldama nuo barbarizmo artėja prie nušvitimo. Mes keliaujame iš vienos tobulos akimirkos į kitą. Išmokę priimti savo tobulumą ir matyti tobulumą visuose žmonėse bei dalykuose, galėsite lengvai susijungti su savo iš meilės gimusia beribe savastimi ir galiausiai prisiminsite, kad vienintelė realybė yra meilė.
O dabar paprasčiausiai skaitykite istorijas, leiskite žodžiams skverbtis į jūsų gilumą ir skleisti savo magiją.

2 skyrius
Kūrinijos gimimas
Vaikai susibūrė aplink Senolės laužą. Buvo graži naktis, ryškiai spindėjo žvaigždės, beveik pilnas mėnulis kaip tik kilo virš horizonto. Senolė patogiai įsitaisė ir pradėjo savo pasakojimą.
Labai seniai, kai Žemės dar nebuvo, visur tvyrojo tik pirmapradės miglos, sirpstančios beribėmis galimybėmis. Kūrybinė energija sukosi verpetais, džiaugsmingai šokdama, su meile plėsdamasi ir lėtai atverdama vis naujas galimybes. Viskas spindėjo šviesomis ir spalvomis, kurių nepajėgtume net įsivaizduoti.
Protėviai stovėjo miglų verpetuose, kai laikas dar nebuvo pradėtas skaičiuoti. Norėdami daugiau sužinoti apie save, paklausė, kas jie iš tikrųjų yra. Miglos pradėjo sklaidytis ir iš jų lėtai išniro visata. Protėviai su meile žiūrėjo į šį kūrinį. Jie matė milijonus žvaigždžių ir planetų, viena už kitą nuostabesnių. Kūrybos vėjas skriejo per visatą, šnibždėdamas ir klausdamas, bet visatoje nebuvo nieko, kas galėtų jį išgirsti.
Tada Protėviai nusprendė kiekvienoje galaktikoje sukurti ypatingą pasaulį. Visi pasauliai turėjo būti unikalūs, todėl buvo kuriami ypatingais būdais, pagerbiant ir išskiriant jų savitumą. Vienos planetos išsiskyrė nuostabiomis kristalų struktūromis, kitos – vandenynais ir žemynais, o trečios – besisukančiomis garų masėmis, nuolat judančiomis ir kuriančiomis save iš naujo.
Protėviai norėjo, kad meilė dar labiau išsiplėstų. Visata buvo milžiniška ir labai graži, bet visiškai tuščia. Joje nebuvo jokių esybių, kurios mėgautųsi tuo nuostabumu.
Viena planetų Protėviams buvo itin artima. Jos teritoriją jie apsodino medžiais, augalais ir gėlėmis, žydinčiomis nuostabiomis spalvomis ir skleidžiančiomis svaiginančius kvapus. Jie taip pat čia sukūrė daug kitų stebuklų, kaip antai: čiurlenančių upokšnių, aukštų kalnų, vaivorykščių ir krioklių. Šioje planetoje Protėviai paleido vėjus, kad šie švelniai glamonėtų pasaulį ir šnabždėtų jam visatos paslaptis, bet joje vis dar nebuvo nieko, kas galėtų tas paslaptis išgirsti.
Tada jie sukūrė įvairių dydžių ir formų gyvūnų. Vandenynus pripildė įvairiaspalvių žuvų, delfinų ir banginių. Nužvelgę savo kūrinį, senieji protėviai jautėsi patenkinti, tačiau žinojo, kad kažin ko dar trūksta. Jie vėl paklausė: „Kas mes esame? Kokia yra šios energijos, vadinamos meile, reikšmė? Ką dar įmanoma sukurti, pasitelkus šią kūrybinę energiją?“ Jie nusprendė šioje nuostabioje planetoje atlikti eksperimentą ir sukurti būtybes, panašias į save pačius.
Šias būtybes jie pavadino žmonėmis ir davė joms dvasią, tokią pačią, kokią patys turėjo. Jie paslėpė dvasią pačioje būtybių gelmėje, tikėdamiesi, kad jos sugebės ją rasti. Be to, jie suteikė žmonėms galią kurti ir pasirinkimo laisvę, vildamiesi, kad žmonės išmintingai pasinaudos šiomis dovanomis.
Protėviai žinojo, kad jų dvasios galiausiai ims nerimti ir norės sugrįžti namo. Kadangi pasaulis buvo sukurtas iš meilės, jis atspindėjo Protėvių harmoniją ir maloningumą. Čia viešpatavo tobula pusiausvyra ir darna. Visų būtybių poreikiai buvo lengvai patenkinami, ir visas pasaulis buvo saugi, meilės kupina vieta. Kiekvienas gyvas padaras jautė savo kūrėjo meilę ir žinojo esąs saugus. Nebuvo jokios baimės.
Bėgant laikui, žmonės vis labiau tolo nuo meilės ir jų ryšys su dvasia vis silpnėjo. Jie pasiklydo fiziniame pasaulyje ir kuriam laikui pamiršo, kad iš tiesų tai jie yra energija, suteikusi gyvybę jų kūnams. Kai kurie patikėjo, kad yra atskiri nuo kūrinijos energijos. Jie pamiršo meilę, ir jų pasaulį užvaldė tamsa ir baimė.
Protėviai žinojo, kad galiausiai visi turės rasti kelią į namus. Jų dvasia visada buvo šalia, prie pat slenksčio į realybę, ir laukė, kol žmoguje užgims troškimas sugrįžti į meilę, kol jis išties rankas ir paprašys pagalbos. Meilė visada buvo šalia, ji visada laukė. Kuo labiau žmonės tolo nuo savo dvasios, tuo skausmingesnė buvo jų egzistencija.
Anksčiau ar vėliau, kai atsiskyrimo skausmas pasidarydavo pernelyg stiprus, žmogus paklausdavo: kas aš esu ir kodėl esu čia? Tą akimirką jis galėdavo atverti savo širdį. Atvėręs širdį, žmogus rasdavo nuostabią šviesos ir meilės esybę, laukiančią, kol galės parodyti jam kelią namo ir apsaugoti jį tame kelyje. Kai kurie šias esybes vadino angelais, kiti – dvasiniais vedliais. Kad ir kaip pavadinti, jie visada būdavo šalia, pasirengę padėti kiekvienam prašančiam.
Tada prasidėdavo kelionė į meilę, o stebuklai ir magija vėl tapdavo žmogaus kelionės dalimi.
Ką gi, mano mažieji, jums jau laikas miegoti. Saldžių sapnų ir prisiminkite, kad esate mylimi, kad esate meilė ir plaukiojate meilės vandenyne. Vien tik meilė yra tikra."

Dėkoju, kad perskaitėte mano knygą. Tikiuosi, ji patiko jums nuo pradžios iki galo. Jeigu taip, skirkite šiek tiek savo laiko ir padėkite šią knygą atrasti kitiems. Papasakokite apie ją savo draugams, parašykite apie ją feisbuke, tviteryje ir pan. Dalykitės su džiaugsmu.

Man taip pat būtų labai malonu, jeigu parašytumėte atsiliepimą apie mano knygą, kad kitiems būtų lengviau ją rasti. Atsiliepime pasidalykite, kodėl knyga jums patiko. Jeigu rašysite atsiliepimą, praneškite man apie tai elektroniniu paštu (susan@susangregg.com), ir aš atsiųsiu jums nemokamą savo kitos knygos egzempliorių.

Jei norite gauti pranešimus apie išleidžiamas mano naujas knygas, apsilankykite tinklalapyje www.susangregg.com/contact ir užsiregistruokite. Dėkoju, kad leidote man būti jūsų kelionės dalimi. Jeigu turite kokių nors klausimų arba jei galiu jums kuo nors padėti, parašykite man. Į visus man adresuotus elektroninius laiškus atsakau pati. Jei nesulauksite mano atsakymo, vadinasi, jūsų laiško dėl kokių nors priežasčių negavau. Jeigu jums nepavyks su manimi susisiekti, parašykite man per tinklalapį www.susangregg.com/contact. Kiek žinau, šiuo būdu atsiųstos žinutės visada mane pasiekia. Dar kartą dėkoju, kad perskaitėte mano knygą. Ji yra viena iš knygų serijos apie tai, kaip transformuoti savo gyvenimą. Jeigu turite pasiūlymų arba norėtumėte, kad parašyčiau kokia nors konkrečia tema, praneškite man.

Su meile ir dideliu džiaugsmu
Susan