SĄMONĖS DRAKONŲ KELIAIS

Don't limit yourself to the universe when there's a multiverse out there... (Neapribokite savęs visata, kai egzistuoja ištisas visatynas) - Nassim Haramein

„Kviečiu į kelionę. Šį kartą – į tolimą. Giliai į save. Nes visi didžiausi atradimai glūdi mūsų viduje.“ - S.Zujūtė

Tai – antroji „Kosminių memuarų“ serijos knyga, romano „Susitikimai su savimi“ tęsinys, kur kartu su herojais vėl atsiduriame dvidešimt trečiame amžiuje, Ramybės saloje. Nuobodžiauti nelinkusi Lina turi naują sumanymą – kartu su savo senaisiais bičiuliais, skaitytojui jau pažįstamais laiko drakonais ir Atlantidos magais, šį kartą ji ketina patyrinėti daugiavisatę realybę, susisieti su artimomis sąmonėmis kitose visatose ir taip praplėsti pažinimo ribas. Prie komandos prisijungia genetinės biologijos specialistai – sąmonės drakonai, kurie imasi padėti herojams patekti anapus mūsų visatos, paklajoti po netyrinėtas laiko ir erdvės plotmes, susipažinti su vienais už kitus įdomesniais kitavisačiais. Prasideda kvapą gniaužiančios nuotykingos ir kartu teikiančios vertingos informacijos kelionės sąmonės drakonų keliais...

Knygą galima skaityti kaip savarankišką romaną.

* * *

Skaityti Saulės Zujūtės romanus – visada šventė. Šventė kasdieniškų reikalų užliūliuotam protui, šventė sielai, trokštančiai veržtis iš trimačio pasaulio, patirti vis naujų impulsų augti, tobulėti. Ir ankstesnės, ir ši, antroji „Kosminių memuarų“ serijos knyga „Sąmonės drakonų keliai“ visa tai skaitytojui dovanoja su kaupu. Nematomas pasaulis, kuriame vyksta netikėčiausi dalykai, buvo neatskiriama ir natūrali autorės gyvenimo dalis nuo pat ankstyvos vaikystės, visos jos vizijos, sapnai, pajautos, praturtintos vėliau įgytomis brandžiomis žiniomis apie Visatą, Žmogų, mūsų egzistencijos prasmę, virto nuostabiomis istorijomis. Jų herojai – nepaprasti: gebantys keliauti laiku, menantys ankstesniuosius savo įsikūnijimus, Atlantidos laikų magai, mokslininkai iš ateities, viduramžių didikai, laiko, erdvės ir sąmonės drakonai ir daugelis kitų.

O šioje, naujausioje S. Zujūtės knygoje „Sąmonės drakonų keliai“, turime galimybę susipažinti dar ir su kitų visatų sąmoningomis būtybėmis! Tai – naujas pagrindinės herojės Linos užmojis: perkelti sąmonę anapus mūsų visatos ribų, patyrinėti kitas visatas ir jos gyventojus. Į komandą entuziastingai jungiasi ankstesnieji herojai – Haroldas, Lukas, Mirja, Nastasija, Atlantidos magai Zedonas, Krcas, Argona, o naujieji jų bičiuliai – sąmonės drakonai, genetinės biologijos specialistai Rudolfas, Milena ir Skirma imasi nuoširdžiai padėti įgyvendinti šį sumanymą. Herojai mokosi patekti anapus visatos, klajoja po netyrinėtas laiko ir erdvės plotmes, susipažįsta su vienais už kitą įdomesniais kitavisačiais – Koralo planetoje gyvenančiomis aukšto intelekto būtybėmis, paraleliniais savo įsikūnijimais.

Plečiasi herojų pažinimo ribos, tuo pačiu plečiasi ir mūsų, skaitytojų. Vieniems galbūt sukeldamos sumaištį prote, sugriaunančios visus ankstesnius įsivaizdavimus, kitiems – džiugų atpažinimo jausmą, paremtą gilia vidine nuojauta, kad esame netgi labiau daugiamatiški nei įsivaizduojame. Trečius galbūt paskatins dar labiau pakylėti savo sąmonę, ko ir siekia savo knygomis autorė: „Mes – kaip pilotų mokyklos studentai, besipraktikuojantys įvaldyti skrydį. Turime kasdien nors tam tikrą laiką išbūti kilstelėję sąmonę virš kasdienybės reikalų – su knyga, kuri sutelkia mintis į dvasines plotmes, per meditaciją ar kitas save pažinti padedančias praktikas. Savo romanus laikau viena tokių priemonių, kurios skatina tobulėti, pakyli sąmonę į aukštesnių virpesių lygmenį, padeda suvokti mus supančią realybę ir rasti savo vietą joje“.

Ištrauka iš romano

* * *

Amžinosios Aušros planetoje

Pralavinta Skirmos per pratybas, Argona nesunkiai susikalbėjo su augalais, kuriuos ji praminė Jausmuoliais. Atsidžiaugti negalėjo, kad tąsyk per Skirmos ir Haroldo su Krcu draugišką dvikovą užsimanė mokytis emocinės kalbos. Apsikeitusi pirmosios pažinties malonybėmis, netruko sužinoti apie planetos savitumą, palankią gyvybei Priešaušrio zoną ir jos gyventojus.

„Mat kaip, tai jūsų čia ištisa gausybė, drauguži“, – apibendrino savo žinias meiliai glostydama vieno Jausmuolio kamieną. Tas su tokiu pat draugiškumu lengvai palietė ją savo siūbuojančiais nuo nesamo vėjo lapais.

„Ir turite skraidančių draugų, kurie jus prižiūri ir rūpinasi jumis. Jie labai geri, taip, aš tą jaučiu, drauguži, tu man tai labai aiškiai perteikei. Ir kad kelis Skraiduolius tu myli labiau nei kitus. Jie tavo labai artimi draugai. Ak, kaip norėčiau nors vieną pamatyti. Kodėl jų nėra?“

Gal Jausmuoliai kalbėjo su Skraiduoliais per atstumą, o gal taip sutapo, kad vos išsakius šį norą iš tankmės išniro ir ėmė skristi į jų pusę... didelis didelis vabzdys.

Argona pašiurpo iš siaubo. Juk jos pasaulyje vabzdžiai kandžiojasi, siurbia kraują, į aukos kūną sudeda kiaušinėlius... ir nė apie vieną jų ji nebūtų galėjusi galvoti kaip apie mylimą draugą. Kur jau ten – ji jų atvirai nemėgo ir nuo vaikystės jais bjaurėjosi.

Jausmuolis susirūpino pajutęs viešnios reakciją, sulingavo lapais, ir vabzdys, staiga pakeitęs kryptį, nuskrido kita linkme.

„Viskas gerai, – nuramino pirmiausia pačią save, o paskui ir medį Argona. – „Jeigu sakai, kad jis draugas ir kad geras, aš noriu su juo susipažinti. Mūsų pasaulyje vabzdžiai kitokie. Nelabai draugiški.“

Medis pareiškė Argonai nuoširdžią užuojautą dėl nedraugiškų vabzdžių jos pasaulyje ir pasiūlė kraustytis gyventi čionai, kur visi yra palankūs, geranoriški, rūpestingi.

„Ačiū, būtinai apie tai pagalvosiu“, – nusijuokė Argona ir vėl meiliai paglostė medžio kamieną.

Tačiau kai didesnis už ją vabzdys priskrido artyn ir nutūpė netoliese, Argonai prireikė visų valios pastangų, kad nuslopintų pasišlykštėjimo jausmą ir sugebėtų pažadinti savyje bent jau neutralų pakantumą kitokiai gyvybės formai. Norėdama užimti sunerimusį protą, ji pradėjo įdėmiai tyrinėti sustingusio kaip statula Skraiduolio išvaizdą. Asociacija su vabzdžiu kilo dėl to, kad šis padaras turėjo keturias poras plaukuotų kojų, ilgą liauną liemenį, iš jo išsišakojusias keturias ilgas plokščias taip pat plaukuotas ataugas, panašias į sparnus, ir stambią galvą. Nemaloniausia Argonai buvo tai, kad didžiąją dalį galvos užėmė aibė mažų akučių, kurių juoda gelmė jai kėlė nerimą, nes iš jų abejingos išraiškos visiškai nėjo suprasti, ką ši būtybė mąsto ir ketina daryti. Argonai pasirodė, kad Skraiduolis ją tyrinėja taip pat smalsiai ir atsargiai kaip ji jį. Vabzdys, matyt, kažką nusprendė, nes žengtelėjo artyn, jo veidą dengiantys ūsai sulingavo į šonus. Priekinė pora kojų bauginamai krustelėjo. Argonai pasivaideno, kad padaras ketina ją čiupti ir sukirsti kaip skanų patiekalą. Neištvėrusi ji baugiai šūktelėjo, nėrė už savo draugo Jausmuolio ir tvirtai apkabino jo liemenį. Vabzdys sustojo, lyg būtų sutrikęs ir neišmanytų, kaip jam toliau elgtis su baikščiąja būtybe.

„Jeigu mane suės, ką pajus mano fizinis kūnas ir fizinė sąmonė?“ – karštligiškai svarstė moteris. Nesinorėjo naudoti magijos – Argonai atrodė nepagarbu svetimoje planetoje elgtis kovingai netgi savigynos tikslais. Tegu geriau ją suris, bet pirma ji nepuls. Juk jei nutiktų blogiausia ir ji atsidurtų vabzdžio gniaužtuose, skausmą tikriausiai pajustų tik jos smegenys, o fizinis kūnas, reikia tikėtis, nenukentėtų. Bet štai vietinį gyventoją savo minties galia ji išties pražudytų.

Jausmuolis suvirpo krečiamas jos intensyvios baimės. Jam tai buvo nauja, niekada iki tol nepatirta aštriai nemaloni emocija. Medelis palinko žemyn, savo lapais lyg rankomis apkabino Argoną ir kaip beišgalėdamas ėmė ją raminti. Taip moraliai palaikoma Argona įveikė savo priešiškumą, leido Skraiduoliui prisiartinti visiškai prie pat ir netgi ryžosi jį mandagiai pasveikinti. Į jos klausimus apie planetą vabzdys neatsakinėjo. Kurį laiką tylomis ją patyrinėjęs, staiga pakilo į orą ir nuskrido.

„Na ir tiek to, – virpėdama nuo vidinės įtampos atsiduso Argona. – Turiu subręsti, kad kaip lygi su lygiu pajėgčiau bendrauti su tokios nemalonios išvaizdos padarais. Ir kodėl jis negalėjo būti balta grakšti gulbė? Kodėl neprisiderino prie mano potyrių ir neapsireiškė kaip, tarkime, romus katinas? Juk aš taip myliu kates... Kažin ar esama planetų, kuriose gyvybė yra įgavusi išmintingų kačių formą? Būtinai paklausiu Milenos ir ten apsilankysiu.“

Medelis susidomėjęs niuktelėjo Argoną lapu ir išreiškė jausminį prašymą daugiau papasakoti apie savo pasaulį ir apie tuos kitus pasaulius su baltomis gulbėmis ir jaukiomis katėmis, apie kuriuos ji dabar galvoja.

„Jei nepajėgiu susikalbėti su Skraiduoliais, bendrausiu su Jausmuoliais“, – nutarė Argona. Taikinga miško atmosfera jai priminė Mirjos sodus. Taip, vėliau reikės įsitikinti, ar tikrai visos kitos šio pasaulio gyvosios būtybės tokios pat draugiškos ir linksmos kaip šie augalai.

Argona nebeprašė medžio kviesti naujų lankytojų. Taip įsijautė savo naujajam draugui per jausmus pasakoti apie Žemę ir kitus pasaulius, kad nepastebėjo, kaip atėjo laikas grįžti atgalios.

„Lik sveikas, dar pasimatysime“, – pažadėjo tvirtai tikėdama, kad būtinai čia sugrįš, kai jos sąmonė sutvirtės.