Įkvėpimo leidykla visiems
Šioje knygoje užrašyta informacija, kurią šių dienų japonų dvasinis mokytojas Ryuho Okava gavo bendraudamas su aukštesniųjų sferų būtybėmis. Mokytojo Ryuho Okavos misija yra skleisti idėjas apie naują žmonių bendruomenę, kurios pamatas bus meilė ir savitarpio pagalba.
Taip atsitinka, kad Aukštesniosios jėgos išsirenka kokį nors žmogų, kad šis būtų tarpininkas tarp jų ir fizinės erdvės. Mes negalime pasakyti, kodėl tai įvyksta ir kodėl buvo pasirinktas būtent tas žmogus. Per žmonijos istoriją tokių atvejų būta daugybės. Ir jei kas šio fakto mūsų materijos užvaldytame pasaulyje nenori pripažinti, tik apriboja savo akiratį, nusiskurdina būtį...
Kaip tik toks žmogus yra japonų dvasinis mokytojas Ryuho Okava. Dvasinis - tai reiškia, kad per jį, kaip tarpininką, kalbančios esybės kreipiasi į mūsų dvasią ir skatina žadinti savyje meilę, atjautą, supratingumą ir asmeninę gerovę paaukoti visos žmonijos labui.
Mokytojas Ryuho Okava turi milijonus sekėjų visame pasaulyje. Šiuolaikinio gyvenimo ritmo nualinti žmonės trokšta nors akies krašteliu pamatyti kitokį pasaulį - tokį, kur nėra žiaurios konkurencijos, prievartos, melo, dvasios skurdo. Apie tai jiems kalba Ryuho Okava.
Jausiuosi laimingas tol, kol galėsiu gyventi dėl kitų. Esu atsidavęs visiems dabar pasaulyje gyvenantiems žmonėms. Esu atsidavęs ir tiems, kurie dar gims. Noriu, kad mano dvasinis palikimas būtų naudingas žmonijai ir po dviejų ar trijų tūkstančių metų, kad mano veiklos vaisiai pamaitintų žmonių sielas, atgaivintų jas tarsi neišsenkamas vėsus vanduo dykumos oazėje. Karštai trokštu tapti dvasinių dėsnių šaltiniu...
- Ryuho Okava
***
Ištrauka iš knygos
1 skyrius
Atverkite naujo pasaulio duris
Prieš pradėdami kelionę, turime pamąstyti apie gyvenimo prasmę ir apie tai, kas mes iš tikrųjų esame. Ar kada nors atidžiai žvelgėte į save – į pačią savo esybę? Tikriausiai laikote save visiškai savarankiškomis būtybėmis, atskirais individais, kurie gyvena tarp nesuskaičiuojamos daugybės kitų individų šiame pasaulyje. Regis, taip manyti yra visai logiška, nes mes turime atskirus kūnus ir visiškai unikalias asmenybes. Vis dėlto gerai pasvarstykite, ar iš tikrųjų mes visi esame atskiri individai. Paklauskite savęs, ar jus tenkina toks požiūris į gyvenimą. Ir galų gale pabandykite įvertinti, ar jis atspindi tikrąją padėtį.
Iš religijų ir mitų pasaulio, iš tokių senų laikų, kad mes net negalime suvokti, jog tai buvo pati pradžia, mus pasiekė per visą tą laiką išlikęs Tikėjimas. Įvairiausiose planetos vietose gyvenę žmonės pasakojo ir perpasakojo istorijas apie visatoje egzistuojantį milžinišką medį. Nors šis medis turėjo daug vardų ir įvairiose kultūrose buvo vaizduojamas vis kitaip, mūsų protėviams jis buvo labai svarbus. Skandinavijoje medis buvo vadinamas Pasaulio Medžiu, o senovės Mesopotamijoje – Gyvybės Medžiu. Jis minimas senovės Kinijos, Indijos ir Centrinės Amerikos mitologijose. Nesvarbu, kokiu vardu jis buvo vadinamas, Kosminis Medis yra centrinė žmonijos religinių įsitikinimų ašis ir daugelį amžių jį garbino nesuskaičiuojami milijonai tikinčiųjų.
Galite žvelgti į materialios visatos neaprėpiamybę pro patį galingiausią pasaulyje teleskopą, bet kosminio medžio neišvysite. Jį galima pamatyti tik dvasinėmis akimis.
Iš seno galingo kamieno į visas puses driekiasi kosminio medžio šakos, jos sudaro skliautus, po kuriais gyvena visa visatos kūrinija. Viena kosminio medžio šaka tiesiasi į Žemę. Žiūrint dvasinėmis akimis, ši šaka panaši į milžinišką medžio kamieną, nuo kurio tiesiasi dar daugiau šakų, siejančių visa, kas gyvena Žemėje. Ši šaka vadinasi El Cantare ir iš jos kyla visa Žemėje egzistuojanti gyvybė. Dar daugiau – per El Cantare ir iš jo teka visa dvasinė energija.
Nuo tolesnių El Cantare kamieno šakų atsiskiria vis daugiau mažesnių šakelių. Jos ženklina įvairias religines ir etnines grupes, kurios kada nors egzistavo įvairiose pasaulio vietose. Kiekviena šaka gali ženklinti naują šalį, tačiau taip pat gali išeiti iš vienos tautos ribų ir aprėpti visą regioną, pavyzdžiui, Aziją ar Europą. Kai kurios šakos driekiasi per visą pasaulį ir sieja įvairias etnines grupes ar panašiai mąstančius žmones.
Skirtumai tarp grupių iš tikrųjų yra skirtumai tarp religinių įsitikinimų ir papročių bei įpročių. Religija egzistavo visais laikais ir buvo kultūros bei civilizacijos fundamentas. Visos etninės grupės susidarė iš atskirų religinių vadovų sekėjų. Atėję į Žemę, šie vadovai skleidė vis kitas žinias, bet visos jos buvo kilusios iš to paties Šaltinio. Per tūkstančius metų kiekviena etninė grupė įgijo specifinių bruožų ir papročių. Žmonės po kelis kartus įsikūnija toje pačioje civilizacijoje ir pakartotinai patiria tam tikrame regione klestinčią kultūrą.
Toks požiūris į mūsų fizinę būtį gali pasirodyti neįprastas, bet tai yra tikroji Tiesa. Mano teiginiai gerokai skiriasi nuo tų, kurie jums buvo kalami į galvą mokykloje ar kuriuos sužinojote iš knygų arba televizijos. Daugelis žmonių įsitikinę, kad gyvena paklusdami tik savo pačių valiai ir yra nepriklausomi nuo kitų. Nors individualios sielos egzistuoja savarankiškai, jos negali atsiskirti nuo didesnės visumos ir visos yra susietos su Gyvybės Medžiu. Nesibaigiančiame reinkarnacijų rate žmonės daugybę kartų miršta ir atgimsta, nes tokia yra Gyvybės Medžio struktūra.
Kai tik imame vertinti gyvenimą iš šios perspektyvos, mūsų požiūris į daugybę situacijų visiškai pasikeičia. Galbūt jūs dabar žiūrite į save ir svarstote: „Bet juk tai esu tikrasis aš. Šis individas, kuris egzistuoja dabar, kuris turi vardą ir asmenybę, yra tikrasis ir vienintelis aš.“ Jeigu taip manote, vadinasi, nesuvokiate kito pasaulio, dvasios pasaulio, ir turbūt nesate girdėję apie žmones, kurie tame pasaulyje lankėsi ir grįžo papasakoti apie jį. Kaip ir dauguma dvasinio pasaulio nesuvokiančių žmonių, jūs turbūt net neįsivaizduojate, kas su jumis vyko, kai dar nebuvote gimę šiame kūne, ir nenutuokiate, kur atsidursite, kai šis fizinis gyvenimas baigsis.
Visa tai yra normalu ir suprantama materialiame lygmenyje, kuriame mes dabar gyvename. Net ir švietimo sistemose kitoks požiūris į pasaulį sutinkamas retai, o gal ir apskritai ten dėstomi tik materializmo dalykai. Nors šame pasaulyje sukaupta patirtis yra vertinga, mums reikia šio to daugiau – kas padėtų į pasaulį pažvelgti kitu žvilgsniu.
Taigi nors daug kas atrodo akivaizdu, neapsigaukite ir nemanykite, kad jūsų fizinis kūnas, koks egzistuoja šiuo metu, yra tikroji jūsų esmė. Jūs esate tik keliautojai, laikinai besisvečiuojantys šioje mažoje planetoje, kurią mes vadiname Žeme ir kuri tėra mažytis taškelis begalinėje visatoje. Pabūsite čia kaip svečiai kelis dešimtmečius ir grįšite į tikrąją dvasinio pasaulio plotmę. Gyvenimo Žemėje tikslas yra įgyti žinių ir išmokti skirtas pamokas.
Sielos seserys ir reinkarnacija
Įsivaizduokite Gyvybės Medžio šakas, nuo kurių tiesiasi mažesnės šakos, o šios šakojasi į dar mažesnes šakeles su lapais. Sutelkę dvasinį žvilgsnį pastebėtumėte, kad kiekviena šakelė turi po šešis lapus. Kiekvienas lapų šešetas – tai yra sielų grupelė, tos grupelės sielos yra seserys.
Sielų seserų grupelę susieja viena centrinė siela, kuri yra lyg branduolys, komandinis centras, maitinantis visas šešias seseris. Visos vienos grupelės sielos viena po kitos kaupia gyvenimo patirtį. Kiekviena atėjus eilei gimsta Žemėje, įgyja žmogaus pavidalą ir patiria materialią egzistenciją. Visos seserys įsikūnydamos Žemėje turi savyje maždaug vieną šeštąją centrinės sielos energijos. Kai pradedate gyvenimą materialiame pasaulyje, kita centrinės sielos dalis, tai yra penkios jūsų sielos seserys, lieka dvasiniame pasaulyje, o viena iš jų tampa jus saugančia dvasia. Taigi nors jums kartais gali atrodyti, kad esate visiškai vieni, iš tikrųjų taip nebūna niekada.
Po vieną gyvenimą trukusio dvasinio mokymosi Žemėje siela grįžta į dvasinį pasaulį su naujai įgytu asmenybės bruožų rinkiniu. Kai siela sesuo po fizinio kūno mirties grįžta į dvasinį pasaulį, paprastai ji būna linkusi išsaugoti tokią išorinę formą, kokią turėjo paskutiniame įsikūnijime. Kiekvienos sielos sesers Žemėje sukaupta patirtis neapsiriboja vienu gyvenimu. Jos vis grįžta į Žemę, kad įgytų ten įvarių bruožų. O kai sielos seserys galiausiai susijungia, jos sudaro vieną visuminę, ar centrinę, sielą. Sielos seserys žino, kad jos yra vienos visumos dalis ir kad visa giminingų sielų grupė sudaro vieną unikalią žmogaus sielą.
Tokia siela turi sukaupusi daugybę įvairiausių prisiminimų ir potyrių – viską, ką sunešė atskiros sielos seserys. Sakykime, jūs gyvenote šiais istoriniais laikotarpiais (kaip pavyzdį, imkime Japonijos istorijos periodus): Heian periodu (794–1185), Kamakura periodu (1185–1333) ir Edo periodu (1603–1867). Jei taip, turite išsaugoję visą įsikūnijimų šiais trimis periodais patirtį, nes buvote atsidūrę daugybėje įvairių situacijų, sutikę begalę kitų sielų ir vaidinę pačius įvairiausius žemiškus vaidmenis. Visa tai yra sielos raidos dalis.
Kiekviena dabar įsikūnijusi siela kaups naują patirtį gyvendama XXI amžiuje. Jūs susipažinsite su naujovėmis, atsidursite naujose situacijose ir galiausiai grįšite į dvasinį pasaulį. Kai tik vėl ten integruositės, sielos seserys perims jūsų naujus prisiminimus ir potyrius. Sieloms seserims nuolatos iš naujo įsikūnijant, seni atsiminimai po truputį blanksta ir jų vietą užima naujos išmoktos pamokos.
Galbūt jums sunku iš karto suvokti sielų „lapų“ ir Gyvybės Medžio koncepciją, nes į pasaulį žiūrite tik iš dabartinio įsikūnijimo perspektyvos. Kad geriau suprastumėte šią temą ir pažvelgtumėte į savo gyvenimą nauju žvilgsniu, sutelkite dėmesį į vieną Gyvybės Medžio šakelę – tą, ant kurios auga šeši lapeliai. Galvokite apie save kaip apie vieną iš tų lapelių.
Lapai auga ir žaliuoja, vėliau gelsta ar raudonuoja, galiausiai paruduoja ir nukrinta. Žmogaus gyvenime šie etapai yra jaunystė, branda, senatvė ir mirtis. Metams bėgant jaučiate, kaip senka jėgos, ima kamuoti skausmai, sulinksta nugara, veide daugėja raukšlių, pradeda slinkti plaukai ir dažniau pulti ligos. Tampate panašūs į nuvytusį ir parudavusį lapą. Ir kaip vėlyvo rudens vėjai galiausiai nuplėš lapą nuo medžio, taip ir jūs paliksite fizinį kūną ir grįšite į dvasinį pasaulį. Nukritę lapai padengia miško paklotę ir grąžina naudingas medžiagas atgal į dirvą, kuri maitina medžius, kad šie pavasarį galėtų išskleisti naujus lapus. Toks pat yra ir gimimų bei mirčių ratas, jei žvelgsime į žmogaus gyvenimą kaip į Gyvybės Medžio lapą: per daugybę įsikūnijimų žmogus sukaupia daugybę patirties, kuri Gyvybės Medį maitina.
