Įkvėpimo leidykla visiems
Kaip kultūriniai mitai trukdo mums patirti dangų žemėje.
Artimą mirčiai būseną išgyvenusi Anita Moorjani išleido greitai bestseleriu tapusią knygą „Miriau kad tapčiau savimi“. Tolesnes savo dvasines įžvalgas Anita pateikia antrojoje knygoje „O jeigu dangus yra čia?“. Šioje knygoje autorė aprašo dešimt mūsų kultūroje įsigalėjusių mitų, kuriuos dauguma žmonių priima kaip tiesą. Ji atskleidžia, kodėl šie mitai yra stipriai paplitę ir dažnai mums nepastebimi. Kiekvieno skyriaus pabaigoje skirsnyje „Gyvenimas danguje čia ir dabar“ pateikia kai kurias tiesas, kurios, autorės manymu, slypi už konkrečių mitų, ir pasiūlo būdų, galinčių padėti išsivaduoti iš klaidingų įsitikinimų ir pagaliau pradėti gyventi, remiantis savo tiesa.
„Viena netikėčiausių įžvalgų, užgimusių išgyvenant artimą mirčiai būseną, buvo suvokimas, kad šis gyvenimas – kurį visi gyvename šioje Žemėje tiesiog dabar – gali tapti mums dangišku gyvenimu, jeigu suprasime, ką reikia daryti, norint paversti dangų savo realybe. Atsidūrusi prie mirties slenksčio, pasirinkau sugrįžti į šį pasaulį, nes supratau, kad dangus yra ne vieta, o būsena, ir panorau pati patirti dangišką gyvenimą Žemėje. Norėjau patirti nuostabią šios realybės tiesą ir visiškai pakeisti savo baimės ir skausmo kupiną gyvenimą. Norėjau gyventi danguje čia ir dabar.
Vienintelė tavo užduotis yra mylėti save, žinoti savo vertę ir įkūnyti šias tiesas taip, kad galėtum tapti meile, kuri pasireiškia veiksmu. Tai ir yra tikroji tarnystė sau ir visiems, kurie tave supa.“
Anita Moorjani
Ištrauka iš knygos
MITAS: TIKRA MEILĖ REIŠKIA, KAD VISKAS LEIDŽIAMA
Vieną vėsų rytą Honkonge įsitaisiau priešais savo kompiuterį, užsidėjau ausines su mikrofonu ir pradėjau laukti skambučio iš radijo stoties, esančios Pietų Kalifornijoje. Ketinau duoti interviu tiesioginėje radijo laidoje. Honkonge tuo metu buvo 6 val. ryto, o Kalifornijoje – pas mus jau praėjusios dienos 15 val. Mane vis dar stebina šiuolaikinės technologijos: atrodo neįtikėtina, kad sėdėdama namuose galiu bendrauti su radijo laidos vedėja, esančia kitoje pasaulio pusėje, ir mes abi matome viena kitą kompiuterio ekrane.
Nors dalijimasis savo gyvenimo istorija pasitelkiant internetą ir kitas žiniasklaidos priemones man jau buvo įprastas dalykas, šio interviu laukiau su džiaugsmu ir jauduliu. Pabudau prieš gerą valandą ir kurį laiką gulėjau tamsoje, galvodama apie tai, kaip stipriai mano gyvenimą pakeitė artima mirčiai patirtis. Net ir praėjus ne vieneriems metams po šio įvykio, akyse tvenkiasi ašaros kaskart, kai prisimenu tą ypatingą 2006 metų vasario mėnesio dieną, kuri galėjo būti man paskutinė.
Mane vėl užplūdo emocijos, kai prisiminiau, koks jausmas yra atsidurti kitame pasaulyje ir suvokti, kad dar yra daugybė dalykų, dėl kurių verta grįžti atgal. Šios būsenos mačiau, kaip klostosi mano gyvenimas ateityje, ir supratau, kad kažkokiu būdu paveiksiu tūkstančius ar net šimtus tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Tačiau tada dar nežinojau, kodėl ir kaip tai įvyks. Taip pat supratau, kad man nereikės stengtis ir to siekti. Viskas klostysis savaime ir savo tempu. Vėliau apstulbusi stebėjau, kaip viskas po truputį pildosi, kaip atskiros detalės nuostabiu būdu susijungia į vieną visumą, pralenkiančią pačias drąsiausias mano svajones.
Gulėdama tamsoje girdėjau ramų savo vyro Denio kvėpavimą. Kartais pavydžiu jam sugebėjimo pakilti aukščiau viso šurmulio, nors didžiulis dėmesys, kurio sulaukiau, tikrai paveikė ir jį. Po kelių minučių tyliai atsikėliau, apsivilkau frotinį chalatą ir nuėjau į virtuvę pasidaryti arbatos. Užkaičiau vandenį, o kai po kelių minučių virdulys ėmė švilpti, užsiplikiau savo mėgstamos Darjeeling arbatos ir ėmiau ruoštis rytiniam pokalbiui.
Atsisėdusi prie savo darbo stalo, patikrinau elektroninį paštą ir ėmiau laukti skambučio. Riana, radijo laidos vedėja, paskambino sutartu laiku. Prisistačiusi, iš karto pasakė, kad ją sužavėjo mano istorija ir per pokalbį ji norėtų sutelkti dėmesį į tai, kokias pamokas man padėjo išmokti artima mirčiai patirtis ir kaip ši patirtis paveikė mano gyvenimą.
– Žinoma, – atsakiau. – Galime kalbėtis apie ką tik norite.
Malonus Rianos balsas ir kalbėjimo maniera žadėjo puikų interviu. Man susidarė įspūdis, kad ji yra ne tik profesionali žurnalistė, bet ir nuoširdus žmogus. Jaučiau, kad mūsų pokalbis bus įdomus ir gilus.
Ką iš tikrųjų reiškia besąlygiška meilė
Laidai prasidėjus, Riana pristatė mane klausytojams ir uždavė mano mėgstamiausią klausimą: „Savo knygoje minėjote, kad vienas svarbiausių dalykų, kuriuos padėjo suprasti artima mirčiai patirtis, yra tai, jog esate besąlygiškai mylima. Teigiate, kad kaip tik ši tiesa išgydė jūsų kūną nuo vėžio. Ar galite papasakoti apie tai plačiau? Ką turite omenyje, kai sakote, kad esame besąlygiškai mylimi?“
Mintimis ir pojūčiais sugrįžau į išsiplėtusios sąmonės būseną, kurią patyriau, atsidūrusi kitame pasaulyje. Kaskart, kai prisimenu šią būseną, jaučiuosi taip, lyg iš naujo ją išgyvenčiau. Tai daugiau nei vien prisiminimas – vėl pajuntu vienovės su viskuo būseną ir tyrą, absoliučią, besąlygišką meilę.
– Mane visada užlieja emocijos, kai pradedu pasakoti apie šią neįtikėtiną būseną, – atsakiau Rianai. – Vien pagalvojus apie tai, per kūną nubėga šiurpuliukai. Šios būsenos neįmanoma nupasakoti – niekada nebuvau patyrusi nieko panašaus. Vis dėlto pamėginsiu rasti žodžių jai apibūdinti. Pasinėrusi į šią būseną, suvokiau, jog man nereikia nieko daryti, kad užsitarnaučiau meilę. Suvokiau, jog esu besąlygiškai mylima vien todėl, kad egzistuoju! Tiesą sakant, net žodis „besąlygiškai“ čia nereikalingas, nes meilė, tikrąja šio žodžio prasme, visada yra besąlygiška. Sąlyginė meilė yra oksimoronas – vienas kitam prieštaraujančių žodžių junginys. Kai tik pradedame sieti meilę su tam tikromis sąlygomis, ji tampa kažkuo kitu.
Žiūrėjau į Rianos atvaizdą savo kompiuterio ekrane ir mačiau, kad ji atidžiai klausosi. Palinkau dar arčiau ekrano ir tęsiau:
– Kai sąmonė palieka kūną, viskas tampa žinoma, – paaiškinau. – Suvokimo aiškumas yra tiesiog stulbinantis ir nepalyginamas su niekuo, ką galime įsivaizduoti vykstant šiame fiziniame pasaulyje. Tai – lyg pabudimas iš gilaus miego, susapnavus baisų košmarą. Pabudę, pajuntame didžiulį palengvėjimą, kad tai buvo tik sapnas. Kaip tik taip pasijutau ir aš, kai pabudau kitame pasaulyje ir supratau, kad nesu mano sergantis kūnas.
– Išties transformuojanti patirtis, – įsiterpė Riana. – Juk suvokimas, kad esate besąlygiškai mylima, išgydė jus nuo vėžio. Mūsų klausytojai jau atsiuntė daugybę klausimų! Štai viena klausytoja prašo plačiau paaiškinti, kas yra besąlygiška meilė ir kuo ji skiriasi nuo meilės, kurią jaučiame sutuoktiniui, šeimos nariams ar naminiams gyvūnams?
– Tai yra tas pats, lyg bandytume palyginti švelnų, šaltą jonvabalio švytėjimą su ryškia ir kaitria saulės šviesa, – atsakiau. – Šviečiant saulei, visas pasaulis maudosi jos šviesoje ir šilumoje. Saulė savo šviesa dalijasi besąlygiškai. Ji nesirenka, kam duos šilumos, o kam – ne. Saulė tiesiog yra. Ir savo spinduliais ji apglėbia visus vienodai. Saulė niekada nesiliauja šviesti. Dėl Žemės sukimosi, mes ne visada ją matome, tačiau ji pati niekada nenustoja siųsti mums savo spindulių. Kai viena Žemės pusė nusisuka nuo Saulės, jos šviesoje maudosi kita pusė.
Jonvabalio silpno švytėjimo negalima nė iš tolo palyginti su galinga Saulės šviesa – jis daug blankesnis, sąlyginis, skirtas ne visiems. Norint išvysti jonvabalio šviesą, reikia žiūrėti tiesiai į jį, ir net esant šalia, lengva jo nepastebėti. Jis savotiškai patrauklus, bet nepalyginamas su Saule. Jeigu norime stebėti jonvabalio švytėjimą, turime sutelkti savo dėmesį ir atidžiai sekti akimis, kaip jis šmirinėja tai šen, tai ten. Tokia yra žemiška meilė, lyginant ją su besąlygiška meile, kurią pajutau kitame pasaulyje.
Vienas dalykų, kuriuos man padėjo suprasti mirčiai artima būsena, yra tai, jog besąlygiška meilė yra ne emocija, o būsena. Tai reiškia, kad ji neturi priešybės. Žmogiška meilė yra emocija, todėl, kaip ir visos kitos emocijos, ji yra dualumo dalis. Kita šio dualumo dalis yra priešingos emocijos, kaip antai baimė ar neapykanta. Tačiau besąlygiška meilė tiesiog yra. Tai – ne viena monetos pusė, o visa moneta!
– Gražiai pasakyta! – nusišypsojo Riana. – Negaliu net įsivaizduoti, ką reiškia patirti besąlygišką meilę ir absoliutų priėmimą, nepaisant nieko, ką esame padarę praeityje. Turbūt tai buvo labai intensyvi patirtis.
– Taip, – pritariau, – net dabar, kai prisimenu šią būseną, akyse iš karto susitvenkia ašaros. Šiame fiziniame pasaulyje nėra nieko, kas galėtų prilygti besąlygiškos meilės patyrimui.
– Tai tiesiog nuostabu! – pasakė Riana. – Gera žinoti, kad mūsų visų laukia tokia neįtikėtina patirtis!
