Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.
Tikėjimas ir meilė yra dvi dieviškosios dovanos, kurios žmogų išskiria iš visų gyvų būtybių labiau nei bet kokios kitos savybės. Tačiau ilgus amžius dauguma žmonių tikėjimo ir meilės temą suprato klaidingai. Sakydami, kad „tiki Dievą“ ir kad „myli artimą“, jie visų pirma tenkino savo ego poreikius ar tarnavo kitų žmonių sukurtoms dogmoms bei ieškojo asmeninės naudos. Beje, padėtis per tūkstančius metų pasikeitė labai nedaug...
Tikėjimo klausimas toks sudėtingas, jog negalima žmonėmis pasikliauti net tada, kai jie sako, kad yra tikintys arba kad jie Dievo netiki. Kai kurie skelbia, kad jie tiki Dievą, tačiau kai pažiūriu į juos, smarkiai nustembu: jie dėl niekų jaudinasi, greitai netenka drąsos ar suirzta, yra egoistai, pikti, kerštingi ir taip toliau. O štai kiti, kurie skelbia, esą jie netikintys, yra santūrūs, geranoriški, atlaidūs ir nesavanaudiški. Visa tai matydami žmonės sutrinka. Jie jau nežino, ką reiškia „turėti tikėjimą“.
Tiesa ta, kad pirmieji (atseit tikintieji) sutinka su religijos dogmomis, bet iš tikrųjų tikėjimo širdyje neturi, o antrieji (netikintieji) galbūt nėra jokių dogmų šalininkai, bet dieviškąjį įstatymą nešiojasi įrašytą savyje ir šis įstatymas įkvepia visą jų elgesį.
– Omraam Mikhaël Aïvanhov
