Žurnalistas ir rašytojas Robertas Mosas šiandieną yra vienas žinomiausių sapnų tyrinėtojų pasaulyje. Sapnų temą jis susieja su kultūrine žmogaus aplinka, su jo asmenine istorija ir patirtomis dvasinėmis traumomis. Sapnus Robertas Mosas aiškina remdamasis senosiomis šamanų tradicijomis ir šiuolaikinių psichologų darbais.
Robertas Mosas (Robert Moss) yra istorikas, žurnalistas ir rašytojas. Labiausiai jį išgarsino sapnų tyrinėjimai ir jo sukurta aktyvaus sapnavimo technika, kurios šaknys driekiasi iki pat senųjų šamanų pasaulio. Šioje knygoje Robertas Mosas kalba, kad sapnuose mes galime aptikti gaires, kurios padės mums suprasti, kur slepiasi dingusios mūsų sielos dalys. Toks yra dvasinio sveikimo kelias. Taip pat sapnai, kaip moko Mosas, nuveda mus atgal į praėjusius gyvenimus, leidžia patirti „paralelinio aš“ egzistenciją ir pažvelgti į ateitį.
Ši knyga – tai kompasas, kuris jums padės nepaklysti sapnų pasaulyje.
Sapnai ne tik mums parodo, ko siela nori, bet ir atskleidžia, kur ji yra iškeliavusi. Mes dažnai sapnuojame senas vietas: senelės namą, mokyklą, kurioje kitados mokėmės, arba namus, kuriuose gyvenome su ankstesniu draugu ar drauge. Gali būti, kad tie sapnai bando mums pasakyti, jog dalį savo gyvybinės energijos ir tapatybės esame palikę kaip tik ten.
– Robert Moss
Ištrauka iš knygos
Sielos gydymas per seno sapno portalą
Dažnai drąsinu žmones, kuriems atrodo, kad jie nesapnuoja, pasikuisti atmintyje ir papasakoti paskutinį sapną, kokį jie prisimena. Tokie prisiminimai kartais pateikia įdomių rezultatų.
„Aš nežinau, ką čia veikiu, – pareiškė Eva, vos tik prasidėjus vienam mano seminarui Prancūzijoje. – Aš nesu sapnuotoja. Neprisimenu sapnų nuo to laiko, kai man sukako septyneri“.
Atsargiai užsiminiau, kad greičiausiai situacija pasikeis aktyvių sapnuotojų energijų draugijoje. Dar pasakiau, kad net „senas“ sapnas, jei tik jis vis dar žadina stiprias energijas, gali būti portalas šamanistiniam skaidriam sapnavimui ir gali suteikti įdomių potyrių bei atradimų.
Paprašiau Evos papasakoti tą paskutinį iš prisimenamų sapnų, susapnuotą, kai jai buvo septyneri. Ji sutiko tai padaryti mažoje žmonių grupelėje, prie kurios prisijungiau ir aš. Septynerių Eva sapnavo, kad iš užuolaidos išlindo ranka ir pasiūlė jai šokolado. Ji mėgo šokoladą, bet išsigando bekūnio pavidalo rankos. Ji pabudo rėkdama. Jos tėvai padarė tai, ką dažnai daro suaugę neišmanėliai, - patarė pamiršti sapną: „Tai - tik sapnas. Eik miegoti“. Pamiršti negalėjo, bet būdama gera mergaitė katalikė meldėsi Jėzui ir Marijai, ir visiems šventiesiems, kad tie padėtų jai daugiau niekada nebesapnuoti. Panašu, kad jos maldos buvo išklausytos.
Dabar Eva drąsiai sutiko sugrįžti į „seną“ sapną, tvirtai žinodama, ką ketina daryti: ji pravers užuolaidą ir pažvelgs, kas gi pasislėpęs už jos. Jos sekliai, ir aš su jais, keliausime kartu su Eva ir pabūsime jos asmens sargybiniais, jeigu jai kartais grėstų pavojus. Bet mūsų sergėtojų paslaugų neprireikė. Būgnijimo pabaigoje Eva buvo apstulbusi ir džiūgavo. Ji papasakojo, kaip užlindo už užuolaidos. Ten ji sutiko švytinčią būtybę. Iš pradžių pamanė, kad tai - angelas. Bet kai jos vizija išryškėjo, ji suprato, kad ji pažįsta būtybę. Asmuo, pasiūlęs jai šokolado, buvo vyriškis, kurį ankstyvoje vaikystėje ji mylėjo kaip tėvą. Jis buvo geras jos tėvo draugas. Vyriškis buvo visiškai nepanašus į jos tėvą, kuris niekada nerodė susidomėjimo ja ir atrodė visiškai jai abejingas. Šis šeimos draugas sekė jai pasakas apie savo žaislų parduotuvę. Jis atsiprašė Evos, kad prieš daugybę metų išgąsdino ją sapne. Tada jis buvo ką tik žuvęs autoavarijoje. Per avariją vyro veidas buvo smarkiai sužalotas, tad jis nenorėjo Evos išgąsdinti, pasirodydamas toks suniokotas. Todėl užsidengė veidą užuolaida.
Aš pasakiau Evai: „Dabar tu vėl tapai sapnuotoja. Galiu lažintis, kad šiąnakt susapnuosi audrą“.
Kitą rytą ji pasisveikino džiugiai sušukdama: „Mano sapnai visą naktį dundėjo kaip TGV, – prisipažino ji. (TGV – tai greitieji traukiniai „a grande vitesse“) - Kai tik sapnas iškildavo priešais mane, – ji skubiai bėrė žodžius, – jaučiau, kaip sugrįžta mano gyvybinė energija ir viskas, kas anksčiau buvo paslėpta“.
*******
Bet koks sapnas, netgi susapnuotas prieš trisdešimt metų, gali atverti karališką kelią į visumą ir sielos išgijimą. Be abejo, esama ir kitų sielos vartų, žinomų kolektyviniuose sapnuose, kuriuos žinojo mūsų protėviai, juos dabar išmoksime atverti.