Įkvėpimo leidykla visiems
Meditacija ir gera sveikata
Šioje knygoje vienas didžiausių XX amžiaus filosofų Osho kalba apie meditaciją kaip apie veiksmingą proto nuraminimo būdą. Neramus protas – didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema. Neramus protas, užuot buvęs geras žmogaus tarnas, tampa jo šeimininku. Kai protas panyra į tylą, gyvenimas tampa panašus į nuostabų meno kūrinį.
Ištrauka iš knygos
MEDITACIJOS TEMA yra prieštaringa. Jūs galite medituoti, jūs galite patys būti meditacija, bet jos prigimtis tokia, kad jūs negalite pasakyti, kas tai yra. Vis dėlto žmonės stengiasi šį procesą kaip nors apibrėžti. Ir jei tie apibrėžimai bent iš dalies, bent fragmentiškai padeda suprasti meditaciją, tai jau gerai. Net ir fragmentiškas meditacijos supratimas yra lyg sėkla. Daug kas priklauso nuo to, kaip klausotės. Jeigu tik girdite, jums niekas nebus perduota. Bet štai jeigu klausotės… pasistenkite suprasti, kuo skiriasi girdėjimas ir klausymasis.
Girdėjimas yra mechaniškas. Turite ausis, taigi girdite. Jeigu apkurstate, jums galima padėti mechaninėmis priemonėmis. Jūsų ausys – tik tam tikras mechanizmas, kuris priima garsus. Girdėjimo procesas labai paprastas. Girdi ir gyvūnai. Girdi visi, kurie turi ausis. Bet klausymasis – tai jau aukštesnė stadija.
Kai girdite, jūs tik priimate garsus ir nieko daugiau nedarote – jūsų galvoje nėra jokių kitų minčių, jokių debesų, kurie temdytų jūsų vidinę padangę. Viskas, kas pasakyta, pasiekia jus taip, kaip buvo pasakyta. Jūsų protas šio proceso netrikdo. Šio proceso netrikdote jūs, taip pat jūsų įsitikinimai, jo netemdo niekas, kas tuo metu vyksta jūsų viduje, taigi jokie iškraipymai.
Paprastai tai būna nesunku. Jūs girdite ir viskas aišku. Ypač jei kalba eina apie kokius nors paprastus dalykus: apie namą, apie jo duris, apie medį ar paukštį. Jokių problemų nekyla. Tai visiškai įprasti dalykai. Kai kas nors apie juos kalba, užtenka išgirsti. Klausytis net nereikia.
Tačiau kai kalbama apie tokius objektus kaip meditacija, reikia klausytis. Meditacija netgi nėra objektas, meditacija – tai subjektyvi būsena. Galime tik pajusti, kad ji yra. Turite būti labai dėmesingi ir budrūs – tada galbūt apie meditaciją ką nors ir suprasite.
Net jei tas supratimas ir visai nedidelis, jo bus daugiau negu gana, nes supratimas laikui bėgant plečiasi. Jeigu net menkas supratimas patenka į palankią terpę, į širdį, jis ima savaime augti.
Pirmiausia pasistenkite suprasti, ką reiškią pats žodis „meditacija“. Tai nėra tinkamas žodis apibrėžti būsenai, kuri domina kiekvieną tikrą dvasinį ieškotoją. Todėl noriu šiek tiek pakalbėti apie kelis žodžius. Sanskrite yra specialus žodis, kuriuo mes apibrėžiame meditaciją. Tas žodis – dhjana. Šio žodžio atitikmens nėra jokioje kitoje kalboje. Į kitas kalbas jo išversti neįmanoma. Tas žodis žinomas jau du tūkstančius metų ir niekas jo neišvertė į kokią nors kitą kalbą. Priežastis labai paprasta – kitomis kalbomis kalbantys žmonės nebuvo patyrę būsenos, kurią reiškia žodis dhjana. Tad į savo kalbas jie jo ir neišvertė.
Žodis tampa reikalingas tik tada, kai juo siekiama ką nors išreikšti. Anglų kalba turi tris panašius žodžius. Pirmasis yra koncentracija. Tas žodis randamas knygose. Esu jų perskaitęs daug. Autorių ketinimai geri, bet jie nežino, kas tai yra meditacija. Jie jos nebuvo patyrę. Ir vartoja žodį koncentracija vietoje žodžio dhjana. Bet dhjana nėra koncentracija. Koncentracija yra proto sutelkimas į vieną tašką. Tai tokia proto būsena. Paprastai mintys nuolatos laksto į šalis, o kai jos laksto, jums būna sunku gvildenti kokią nors temą.
Pavyzdžiui, koncentracija reikalinga mokslininkams, kitaip jie negalės daryti mokslinių atradimų. Visai nenuostabu, kad Rytuose mokslas nesivystė. Tam esama gilių priežasčių – Rytuose žmonės nevertina koncentracijos. Religingiems žmonėms reikia visai kitų dalykų negu koncentracija.
Taigi koncentracija yra į vieną tašką sutelktas protas. Toks protas įgauna vieną naudingą savybę – jūs galite giliau įsiskverbti į kokį nors objektą. Tą mokslas ir daro – stengiasi surinkti kuo daugiau žinių apie objektyvų pasaulį. Jeigu žmogaus protas nuolat klaidžioja, jeigu jo mintys laksto į šalis, jis nebus mokslininkas.
Mokslo esmė tokia, kad mokslininkas turi pamiršti visą pasaulį ir nukreipti sąmonę į vieną vienintelį objektą. Į vienintelį objektą nukreipta sąmonė labai panaši į saulės spindulius, kuriuos į vieną tašką sutelkia didinamasis lęšis. Taip galima netgi įkurti ugnį. Išsisklaidymas ir judėjimas yra priešinga savybė. Tik sutelkti, ar sukoncentruoti, saulės spinduliai turės tiek energijos, kad galėtų įžiebti ugnį.
Tokia pat savybe pasižymi ir žmogaus sąmonė. Kai ją sutelkiate, galite įsiskverbti į pasaulio objektų paslaptis.
Koncentracija visada susiaurina sąmonę. Kuo sąmonė siauresnė, tuo ji turi daugiau jėgos. Siaura sąmonė yra tarsi durklas, kuris įsiskverbia į gamtos paslaptis. Žmogus tada pamiršta viską pasaulyje. Tačiau tai nėra meditacija. Daugybė žmonių to nesupranta ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose. Jie mano, kad koncentracija ir meditacija yra tas pat. Ne. Koncentracija yra kas kita. Ji suteikia žmogui didelės jėgos, bet tai tik proto jėga.
Prieš pradėdamas jums pasakoti apie meditaciją, aš noriu, kad sužinotumėte, kas meditacija nėra.
Pirma, meditacija nėra koncentracija.
Antra, meditacija nėra kontempliacija.
Koncentracija yra siaura sąmonė, o kontempliacija – platesnė sąmonė. Pavyzdžiui, kontempliuojate grožį… Yra tūkstančiai gražių dalykų. Jūsų protas nuo vieno gražaus dalyko gali eiti prie kito, paskui – dar prie kito. Gyvenime grožio patiriate daug. Vieną grožio potyrį keičia kitas. Galima sakyti, kontempliacija yra išplėsta koncentracija. Sąmonė sutelkta ne į vieną objektą, o į visą reiškinį – į grožį. Jūs judate, protas juda, bet jis lieka tam tikro reiškinio ribose.
Koncentracija yra mokslininkų metodas, o kontempliacijos metodą taiko filosofai. Kontempliuodami žmonės irgi pamiršta viską, išskyrus juos dominantį reiškinį. Visas reiškinys yra didesnis už tašką, jūs turite daugiau erdvės ir galite joje judėti. Kai koncentruojatės, tokios erdvės nebūna. Koncentruojasi mokslininkai. Jų sąmonė labai sutelkta ir labai siaura.
Turbūt nustebote išgirdę, kad aš taip kalbu. Jums, ko gero, atrodo, kad mokslininkų protas labai atviras. Bet tai netiesa. Žinoma, kai tyrinėja kokį nors reiškinį, jie visiškai atsiveria, jie netgi būna pasiruošę išklausyti viską, kas prieštarauja jų teorijai, jie – absoliučiai sąžiningi. Tačiau kitose gyvenimo srityse jie yra užsispyrę kietakakčiai ir jų galvos prikimštos visokių prietarų. Taip yra todėl, kad šių žmonių daugiau nedomina niekas, išskyrus jų tyrinėjimus. Jie domisi tik savo tiesomis ir jas tyrinėja, o kitas tiesas aklai priima tokias, kokias yra priėmusi visuomenė.
Religingiems žmonėms toks mokslininkų elgesys patinka, jie sako: „Tik pažiūrėkite, jis – garsus mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, bet vis tiek kiekvieną dieną vaikšto į bažnyčią.“ Žmonės taip kalba ir jiems net į galvą nešauna, kad į bažnyčią vaikšto visai ne Nobelio premijos laureatas ir visai ne mokslininkas. Žmogus ateina į bažnyčią be tos savo asmenybės dalies, kuri yra mokslininkas. Be tos savo asmenybės dalies jis yra lengvatikis, netgi patiklesnis nei kiti, ir priima viską, kas jam sakoma. Kiti žmonės mąsto kritiškiau, jie skaito apie religijas ir lygina vieną religiją su kita – taip formuojasi sveika nuovoka. O mokslininkai sveikos nuovokos neturi.
Jei norite būti mokslininkai, dėl to turite šį tą paaukoti, šio to atsisakyti. Pavyzdžiui, sveikos nuovokos. Mokslininkas nėra toks kaip visi ir jo nuovoka kitokia. Jei jo nuovoka būtų tokia kaip daugumos, jis negalėtų padaryti jokių atradimų, nebūtų atradęs Žemės traukos dėsnio. Sveika nuovoka reikalinga visur, bet tik ne moksle.Mokslininkai neturi sveikos nuovokos, jiems neprieinamas bendras supratimas. Tokie patys yra ir filosofai. Jie kontempliuoja. Kontempliacija yra platesnė nei koncentracija, bet filosofai vis tiek lieka tam tikrose ribose.
Kai filosofui kas nors sutrukdo, jis pasijunta lyg pažadintas iš sapno. Jo sapnas nutrauktas. Jeigu jis užmigs ir vėl pradės sapnuoti, nutraukto sapno pratęsti jam vis tiek nepavyks. O gal jums atrodo, kad tai įmanoma? Iš tiesų labai sunku grįžti į tą patį sapną ir sapnuoti jį toliau.
Kontempliacija – tai toks logiškas sapnavimas. Tikra kontempliacija yra labai retas dalykas. Bet kaip tik juo paremta visa filosofija. Koncentracija filosofams reikalinga tik kai kuriems labai specifiniams tikslams. Koncentracija jiems kartais padeda pasiekti kontempliacijos būseną. Be to, koncentracija padeda įsigilinti į kokį nors kontempliuojamos temos fragmentą. Filosofai daugiausia kontempliuoja, bet retkarčiais pasinaudoja ir koncentracija.
Religijoje koncentracija netinka. Čia netinka ir kontempliacija. Religija nesusijusi su jokiu objektu – nei su išoriniu, nei su vidiniu. Religija susijusi su žmogumi, kuris bando koncentruotis ir kontempliuoti. Tarkime, tas žmogus – jūs. Ar galite susikoncentruoti į save? Ne, negalite. Negalite skilti į dvi dalis, kad viena dalis sutelktų protą į kitą. Taip pat negalite suskilti į dvi dalis, kad viena dalis kontempliuotų kitą. Jūsų sąmonė, jūsų protas į dvi dalis skilti negali. O jeigu ir galėtų – tik tarkime, kad taip galėtų atsitikti, – tai toji dalis, kuri kontempliuotų kitą dalį, būtumėte jūs, tačiau toji dalis, kuri būtų kontempliuojama, jau būtumėte ne jūs.
Kita dalis niekada nebūnate jūs. Jūs, kurie kontempliuojate ar koncentruojatės, esate subjektai. O dalis, į kurią jūsų protas nukreiptas – objektai. Jūs negalite būti objektai. Esate subjektai ir objektais virsti negalite.
Tai lyg veidrodis. Veidrodis gali atspindėti jus. Veidrodis gali atspindėti viską, kas yra pasaulyje, bet ar gali veidrodis atspindėti save? Nepastatysite veidrodžio taip, kad jame kiltų jo paties atspindys. Veidrodis negali vienu metu būti dviejose vietose. Sąmonė yra lyg veidrodis. Galite ją į ką nors nukreipti. Galite sutelkti į kokį nors objektą. Galite į tą objektą įsiskverbti ar jį apmąstyti – ir viskas.
Religingumas nėra kontempliacija. Jis nėra koncentracija. Religingumas – tai meditacija. Bet meditaciją mes turime suprasti kaip dhjaną, nes jei suprasime ją taip, kaip ją supranta angliškai kalbantys žmonės, padarysime klaidą. Ką reiškia žodis meditacija? Kai pasakome, kad medituojame, mūsų klausia: „Ką jūs medituojate?“ Tai reiškia, kad turi būti meditacijos objektas. Galite medituoti grožį, galite medituoti tiesą arba Dievą. Bet jūs negalite pasakyti, kad tiesiog medituojate. Jei angliškai pasakote, kad medituojate, ir daugiau nieko, sakinys būna nebaigtas. Turite pasakyti, ką medituojate. Čia prasideda prasmės problemos.
