Įkvėpimo leidykla visiems
Šioje knygoje vienas didžiausių XX amžiaus filosofų Osho kalba apie dalykus, kurių trūksta dabartiniam žmogui, kad jis nekentėtų ir jaustųsi iš tikrųjų gyvas. Knyga pasižymi originaliu stiliumi ir aštriu humoru, knygoje daug mūsų šiuolaikinės visuomenės kritikos.
***
Gyvenimas pats savaime nėra prasmingas. Būtų prasmingas, jeigu galėtume dainuoti amžinybės dainą. Būtų prasmingas, jeigu galėtume skleisti dieviškumo aromatą. Būtų prasmingas, jeigu galėtume tapti nemirtingu ir amžinu lotoso žiedu. Jei taptume grynąja meile, jeigu pagausintume būties grožį, jeigu imtume laiminti būtį – štai tada gyvenimas įgautų prasmę, antraip jis bus visiškai nereikšmingas. Gyvenimas bus tarsi tuščia drobė. Ji gali tokia likti visą jūsų gyvenimą, jūs galite numirti turėdami šią tuščią drobę, bet gal geriau ką nors joje nutapykite!
Gyvenimo prasmę turime sukurti mes patys. Gyvenimo prasmė nėra duodama. Bet duodama laisvė, duodamas kūrybiškumas, duodamas pats gyvenimas, taigi turite viską, ko reikia, kad galėtumėte sukurti gyvenimo prasmę. Turite visas būtinas sudedamąsias dalis. Jos yra mums duotos, o prasmė nėra duota. Prasmę turime patys susikurti. Patys turime tapti kūrėjais. Kai patys tapsime kūrėjais, kai imsime bendradarbiauti su Dievu, drauge tapsime Jo dalimi.
***
Ištrauka iš knygos:
Nei pradžios, nei pabaigos
Žmonės manęs klausia: „Kodėl gyvenimas toks paslaptingas?“ Kodėl manote, kad aš tai žinau? Tiesiog taip yra! Paprasčiausiai tai yra faktas, apie teorijas aš nekalbu. Aš neskelbiu teorijos, kad gyvenimas paslaptingas. Taip yra. Medžiai žali. Paklausite kodėl. Medžiai žali todėl, kad jie žali. Ir nereikia klausti kodėl. Jeigu paklaustumėte, kodėl gyvenimas toks paslaptingas, ir jeigu gautumėte atsakymą, gyvenimas paslaptingas nebebūtų. Kai atsiranda atsakymas į šį „kodėl“, gyvenimo paslapties nelieka. Gyvenimas yra paslaptis, nes jam netinka joks klausimas „kodėl“.
Girdėjau tokią istoriją.
Mula Nasrudinas vienam iš savo mokinių pasakė, kad gyvenimas yra lyg moteris. Nustebau ir įsiklausiau, ką jis kalba. Mula Nasrudinas tarė: „Jeigu vyras sako, kad supranta moterį, vadinasi, jis pagyrūnas. Jeigu vyrui atrodo, kad supranta moterį, jis yra lengvatikis. Jeigu vyras nori suprasti moterį, vadinasi, jis yra kupinas ilgesio. Kita vertus, vyras, kuris nesako, kad supranta moterį, kuriam neatrodo, kad jis ją supranta, kuris netgi nenori jos suprasti – ją iš tikrųjų supranta!“
Toks yra ir gyvenimas – kaip moteris. Pabandykite suprasti gyvenimą ir baisiausiai sutriksite. Pamirškite tokį supratimą. Tiesiog gyvenkite ir tada gyvenimą suprasite. Šis supratimas nebus intelektualus, jis nebus teorinis – jis bus absoliutus. Supratimas nebus verbalinis, jis bus be žodžių. Tokia yra prasmė teiginio, kad gyvenimas – paslaptis. Gyvenimą galima nugyventi, bet įminti jo paslaptį – ne.
Galite sužinoti, kas yra gyvenimas, bet negalite to pasakyti. Tokia yra paslapties prasmė. Kai sakome, kad gyvenimas yra paslaptis, drauge pasakome, kad gyvenimas nėra problema. Problemą galima išspręsti, o paslapties – ne. Paslaptis neišsprendžiama. Tai yra gerai, kad gyvenimo paslapties išspręsti neįmanoma, nes jeigu ją išspręstumėte, kas būtų toliau? Pamąstykite apie tai. Jeigu kas nors ateitų ir paaiškintų jums, kas yra gyvenimas, ką toliau darytumėte? Tada jums nieko nebeliktų – tik nusižudyti. Net ir tai atrodytų beprasmiška.
Gyvenimas yra paslaptis. Kuo geriau pažįstate gyvenimą, tuo jis darosi gražesnis. Ateina akimirka, kai imate gyventi iš tikrųjų, pradedate tekėti su gyvenimo srove. Tarp jūsų ir gyvenimo užsimezga orgazmiškas ryšys, tačiau jūs negalite suprasti, kas tai yra iš tikrųjų. Toks yra gyvenimo grožis ir jo neišmatuojama gelmė.
Žinoma, gyvenimas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Argi gali gyvenimas turėti pradžią ir pabaigą? Pradžia reiškia, kad kas nors atsiranda iš niekur, o pabaiga reiškia, kad kas nors dingsta į niekur. Todėl gyvenimas yra dar didesnė paslaptis. Kai sakome, kad gyvenimas neturi pradžios, turime galvoje, kad jis visada buvo čia. Kokia gali būti pradžia? Ar galite nubrėžti liniją, nuo kurios pradžios prasidėjo gyvybė, kaip kad daro krikščionių teologai? Jie sako, esą gyvybė žemėje prasidėjo vieną pirmadienį ir tai įvyko keturi tūkstančiai metų prieš Kristų. Sakoma, kad buvo rytas. Bet kaipgi galima pasakyti, kad tada buvo pirmadienis, jeigu prieš tai nebuvo sekmadienio? Ir kaip galima tvirtinti, kad tai įvyko ryte, jeigu pirmiau nebuvo nakties? Pamąstykite apie tai.
Negalite nubrėžti linijos, rodančios gyvybės pradžią, – tai būtų kvaila. Juk kažkas turėjo būti anksčiau, negu atsirado linija. Kad nubrėžtumėte liniją, reikia, kad būtų du taškai. Jeigu taškas vienas, linijos nubrėžti neįmanoma. Tvorą aplink savo namą galite apsitverti tik tada, jei šalia stovi kaimyno namas. Jeigu nėra kaimynų, jeigu už jūsų tvoros nieko nėra, jūsų tvora bus niekas. Ar ji galės egzistuoti? Kas nors turi būti už tvoros, kad ją palaikytų.
Jeigu gyvenimas prasidėjo vieną pirmadienį, pirmiau turėjo būti sekmadienis. Antraip pirmadienis subyrės, prasmegs ir dings. Lygiai taip pat negali būti jokios pabaigos. Gyvenimas yra, gyvenimas tiesiog yra. Jis buvo ir bus. Gyvenimas yra amžinybė.
Negalvokite apie gyvenimo pradžią ar pabaigą, nes tada išleisite iš akių patį gyvenimą. Laikas, kurį praleidžiate mąstydami apie gyvenimo pradžią ir pabaigą, yra iššvaistytas laikas. Išnaudokite tą laiką, tą erdvę ir energiją, kad galėtumėte gyventi.
